Tingėjimo filosofija

Viršuje jūs matote DYDELĘ reklamą, kuri nėra maloni nei man, nei jums. Anksčiau ji buvo vienos eilutės dydžio, dabar priverstinai blogas.lt komanda padarė tris eilutes be jokių susitarimų su manimi. Vieną eilutę reklamos pakentėti dar galima už tai, kad duoda naudotis vieta serveryje ir suteikia nemokamą turinio valdymo sistemą. Bet trys eilutės reklamos ir dar pačiame tinklapio viršuje, matomiausioje vietoje atrodo šlykščiai. :)

Yra dar vienas variantas. Blogas.lt komanda siūlo išimti tą reklamą, jei aš jiems mokėsiu 5 litus per mėnesį. Na, kai kurie žmonės taip ir padarė. Tai nėra dideli pinigai, o vartotojas gauna ne tik bereklamę terpę, bet dar ir visokių kitokių navarotų.

Tačiau mokėjimas jokiu būdu nesiderina su tingėjimo filosofija, todėl nutariau lėtai išmigruoti pas kitą panašios paslaugos teikėją - wordpress.com. Jis duoda maždaug tą patį, ką blogas.lt komanda, tik neprikiša reklamos.

Kviečiu migruoti kartu su manimi į naują mano internetinį tinginystės rojų. Neužmirškite persiprenumeruoti naujienų iš naujo mano tinklaraščio:

Į savo el.paštą

Į kitus RSS skaitytuvus

Užsiprenumeravus jums nereikės kasdien ateiti į mano tinklaraštį ir tikrinti ar aš ko nors naujo neparašiau. Jei parašysiu, tai iš karto gausit pranešimą į savo el.paštą ar kitur.

Naują tinklaraštį jau galite pasiekti adresu

www.tingejimofilosofija.lt

Ten ir susitiksim…

Perspėju, kad migruosiu lėtai, kaip ir pridera tinginiams. Bet tai kur skubėti? Laiko juk mes turime į valias… :)

Iliustracija nušvilpta iš (c) www.uweb.ucsb.edu

Pabandykite dabar staigiai permesti visą pasaulio istoriją per savo smegenų vingius ir ilgai negalvodami pasakyti kas buvo pirmasis pasaulio tinginys. Nuo ko gi viskas prasidėjo? Kas buvo pirmasis? O gal tai buvo pirmoji? Ar jau turite savo spėjimą? Tada skaitykite toliau.

Karaliai, ponai ir faraonai

Dirba tik darbininkai ir baudžiauninkai, vergai… Todėl jūs greičiausiai pagalvojote, kad pirmasis tinginys buvo tas plėšikas, kuris paėmė į vergovę kitus žmones. Na, koks nors pirmasis karalius, pirmasis ponas, o galbūt net faraonas. Sėdi sau faraonas, nieko neveikia, tarnai laksto aplinkui, visur zuja, visko atneša į gerklę įdeda, netgi prieš tai pakramto. Karaliai turėjo specialius žmones, kurie maistą ragaudavo prieš karalių. Sakoma, kad tai buvo daroma norint apsaugoti karalių nuo nunuodijimo. Paragavo tarnas - nenumirė, reiškia maistas neužnuodytas - karalius gali valgyti ramiai.

Tačiau ne. Jūs neatspėjote. Karaliai, ponai ir faraonai nebuvo pirmieji tinginiai. Tad kas gi buvo tinginiu prieš karalius? Istorijos žinios čia jau nepadės. Reikia leistis giliau į proistorę.

Pirmykštis žmogus

Sakoma, kad gyveno toks pirmykštis žmogus. Jis buvo didžiulis tinginys. Dabar pasaulyje yra išlikę šiek tiek pirmykščių žmonių. Jie tikri tinginiai. Štai vaizdelis, kuris tai iliustruoja:

Dabar mums belieka nustatyti kuris buvo pirmasis pirmykštis žmogus. Mokslininkai ištyrę žmonijos DNR sutartinai tvirtina, kad žmogus pirmiausiai atsirado Afrikoje. Iš ten jis migravo į Artimuosius rytus, Aziją, Europą, o Australiją ir Ameriką pasiekė vėliausiai.

Taigi pirmuoju tinginiu norėtumėt skelbti patį pirmykštį pirmą afrikietį - juodaodį, bet ne juodadarbį. Iš šio pirmo žmogaus pasaulyje ir prasidėjo visi kiti žmonės. Krikščionybė sako, kad šis juodaodis turėjo žmoną, kurią vadino Ieva, nes ji buvo pirmoji. O jis pats vadinosi Adomu. Ir gyveno jie Rojaus sode ir nieko ten nedirbo. Buvo tikras rojus.

Tačiau ne. Neatspėjote. Juodaodis nebuvo pirmasis tinginys. Prieš jį buvo dar kai kas.

Pirmesnis už pirmykštį

Pradėkime nuo pat pradžių. Kaip atsirado mūsų pasaulis? Ateistas sakys, kad jis atsirado savaime, automatiškai. Tai vadinasi evoliucija. Niekas prie jo nedirbo. Tiesiog TAI atsirado, išsivystė evoliucijos eigoje. Geras ir protingas žingsnis - suversti visą bėdą ant nieko. Jei apkaltini Nieką, tai niekas tau nieko nesakys. Visas pasaulio bėdas galime suversti Niekiui. Niekis tai didžiulė tuštuma. Ten telpa viskas. Kiek bekiši - neprikiši. Todėl, jei turite kokią bėdą darbe ar šeimyniniame gyvenime, suverskite ją Ponui Niekui. Tegu niekas būna atsakingas už jūsų nesėkmes.

Tačiau neapsiribokime vien ateistine pasaulėžiūra. Pasaulis sukasi ne tik apie ateistus. Yra dar ir kitaip manančių žmonių. Ir tai nereiškia, kad vieni ar kiti yra teisesni. Be to, atkreipkite dėmesį, kad tiek ateistai, tiek jų priešininkai - religijų atstovai pasakoja beveik tą pačią istoriją. Ateistai sako, kad pasaulis prasidėjo iš nieko nuo didžiojo sprogimo ir paskui išsivystė savaime evoliucijos eigoje. O religijos sako, kad pasaulis buvo sukurtas iš nieko ir paskui išvystytas po truputį iki dabartinio lygio. Labai panaši istorija, tik ateistai tos istorijos kaltininku įvardina Nieką, o religijos - Dievą.

Iš esmės Dievas ir Niekas yra tas pats. Kai paprašai religijų apibūdinti Dievą, tai matosi, kad nieko konkretaus apie jį jie pasakyti negali. Tad nesvarbu kokia jūsų pasaulėžiūra. Ar niekinė, ar dieviška, tačiau TAS KAŽKAS ir yra pirmasis pasaulio tinginys.

Ateistas sako, kad pasaulį kurdamas niekas nė piršto nepajudino. Visa vystėsi automatiškai. Religijų atstovai sako, kad Dievas pasaulį kūrė. Bet koks ten kūrimas? Visose religijose panašus. Tad imkim mums žinomiausią - krikščionybę ir panagrinėkime.

Pasaulį Dievas sukūrė per 6 dienas, o septintą ilsėjosi.

Įsivaizduojate? Pasaulį sukūrė per 6 dienas. Įsivaizduokite, kad jūs gimėte ir jums gyvenime dirbti reikia tik 6 dienas. Per šešias dienas jūs pasodinate medį, pastatote namą ir užauginate vaiką. Ir taip padirbę šešias dienas jūs visą likusį gyvenimą esate laisvas. Nieko sau gyvenimėlis? Amžinos atostogos. Ir jokių paskolų!

Štai taip gyveno pirmasis pasaulio tinginys. Ir taip gyventi jis mus mokė. Bet mes kvaili, neišmokom, todėl dabar turim dirbti ne šešias dienas per gyvenimą, o šešias, o gal net ir septynias dienas per savaitę.

Ateistai turbūt dabar puls džiaugtis, kad jų Niekis visiškai nedirbo, o religijų Dievas turėjo dirbti visas 6 dienas per amžinybę. Tačiau skirtumo čia iš tikrųjų nėra. Tiesiog tie patys dalykai įvardinami kitomis sąvokomis. Štai įsivaizduokite kiek ateistų Niekiui teko dirbti kol jis suorganizavo mokslininkų aprašytą Didįjį sprogimą. Čia ne šiaip sprogimas. Čia Didysis sprogimas. Vienos dienos tam tikrai neužtektų. Reikėtų bent šešių. O septintos būtinai reikėtų, kad spėtum pabėgti iš sprogimo vietos. Taigi jokio skirtumo tarp ateizmo ir religijų aš vis dar nematau. Nesutarti galima tik dėl sąvokų.

Antras dalykas. Atkreipkite dėmesį su kokiais vargais ir kančiomis Dievas kūrė pasaulį. Jis tarė: “Tebūnie šviesa!”. Ir šviesa atsirado. Ir viskas. Tai ir buvo vienos dienos darbas. Jis tiesiog pasakė du žodžius. Ot tai darbas. Labai panašus į ateistų Niekio darbus. Piršto pakrutinti čia nereikėjo, reikėjo tik ištarti žodį. O galbūt nė to žodžio nereikėjo ištarti. Pradžioje buvo mintis. Mintimis mes kuriame savo pasaulius ir dirbti tikrai mums nereikia.

Gyvenkime kaip pirmasis tinginys mus mokė - maksimum po 6 darbo dienas per gyvenimą ir kad tas darbas būtų ne didesnis už žodžio ištarimą.

Foto (c) www.terrace22.com

Prieš dirbdamas pagalvok

Devynis kartus pagalvok, dešimtą kartą - kirpk.

Štai ištraukėlė iš Danielio Defo romano “Robinzonas Kruzas”. Knygos personažas atlikęs šį žemiau aprašytą žygdarbį pavadino save kvailiu, pačiu didžiausiu kvailiu, koks tik gali būti žmogus.

Nežinau ar verta dar ką nors pridėti prie šios citatos. Juk ji kalba pati už save: dirbantis žmogus yra kvailiausias pasaulyje, o jo darbo vaisiai bergždi ir niekam nereikalingi. Visas darbas yra Sizifo darbas. Sizifas amžinai ridena akmenį į kalną ir vos jam užritinus iki viršūnės jis išslysta ir nurieda į pakalnę. Kam dirbti, jei nedirbdamas gali turėti tokius pat ar net geresnius vaisius?

Pagalvok dar kartą

Devynis kartus pagalvok, dešimtą kartą - dar pagalvok, ar verta?

Nors Robinzonas Kruzas šitiek pradirbęs ir susimąstė, tačiau jo mąstymas taip ir liko paviršutiniškas. Danielis Defo šią istoriją pasakoja norėdamas pamokyti ne to, kad reikia apskritai nedirbti, o to, kad prieš dirbant reikia gerai viską apgalvoti. O viską apgalvojus, visgi, reikia DIRBTI!

Lėkštas mąstymas. Tiek dirbo, pamatė, kad bergždžia, pagalvojo truputį ir vėl kimba į darbą. Robinzonas Kruzas vėliau pasigamino dar vieną valtį - mažesnę. Ir ją sugebėjo pristatyti iki vandens, tačiau ji buvo per maža ir išsigelbėjimui iš salos netiko. Jis bandė apiplaukti savo salą aplinkui, bet ir to neįstengė ir galiausiai viską metė ir nutarė daugiau nebeplaukioti ir valčių nebegaminti.

Tačiau po to jis ėmėsi kitų darbų, kurie vėl buvo bergždi. Ar tai ne lėkštas mąstymas?

Todėl, norint būti laimingu, o ne Sizifu, reikia perfrazuoti lietuvių liaudies patarlę: “devynis kartus pagalvok, dešimtą kartą - nekirpk, dar pagalvok.” Juk darbas, kad ir kaip gerai apgalvotas prie gero neprives. Vietoj darbo rinkitės mąstymą, galvojimą, mintyjimą. Juk kol mąstote, tai nedirbate ir nieko nepridirbate.

Labai gerai mąstymo ir apskritai filosofijos naudą įvardino profesorius Arvydas Šliogeris:

Filosofas, anot A. Šliogerio, yra vienintelis ekologas. Jam vienam būdinga ekologinė laikysena - kol mąstai, tai nieko neveiki, nieko nesugadini, neužterši, neiškerti miškų ir nenusausini pelkių…

Tačiau, deja, filosofai tai gali padaryti tik akimirkai, galbūt užtęsti grožio gaivą kelias akimirkas, bet visąlaik to daryti negali. Filosofas turi grįžti į kasdienybę ir pavalgyti, apsikirpti, pasikloti lovą, pakurti židinį…

Ar verta galvoti?

Vienintelis žmogus, kuriam nereikia grįžti į kasdienybę ir pavalgyti ar atlikti kokius nors darbelius yra - TINGINYS. Jam nereikia grįžti į realybę, nes jis visą laiką joje ir yra. Filosofas susilaiko akimirkai nuo Žemės ir viso kas gyva niokojimo tik pasinerdamas į kitą tikrovę - mąstymo tikrovę, o tinginys susilaiko nuo niokojimo gyvendamas šioje tikrovėje.

Džiugiai vėl paėmęs viršų galiu pasimėgauti šlovės spinduliais - tinginiai pralenkia aukščiausio lygio ir kvalifikacijos filosofus, profesorius, mąstymo gumbus ir stuobrius. Nebūdamas profesorium, neišsilavinęs ir aukštų mokslų nebaigęs, niekur nedirbęs, o tik visą gyvenimą žaidęs žymus JAV beisbolo komandos žaidėjas Satchelas Paige'as išsakė viso pasaulio protus aplenkiančią mintį:

“Kartais sėdžiu ir galvoju, o kartais tik sėdžiu, ir viskas“.

Pirmieji namai

Ekologija
(graikiškai “oikos” - namas, būstas, “logos” - mokslas) yra mokslas
apie namus. Teisingiau - mokslas apie gyvenimą namuose.

Kiekviena
gyvųjų organizmų grupė (biocenozė) gyvena jiems tinkančiuose namuose
(biotope). Visas šis gyvenimas kartu su namais ir visais gyvais
organizmais pavadintas ekosistema. Ekologija ir tiria ekosistemas, t.y.
namus, gyventojus ir santykius tarp jų - gyvenimą.

Idealus
ekologijos išmanymas duoda žinių kaip gyventi, kad būtum sveikas,
stiprus ir laimingas. Be to, labai įdomu pastebėti, jog ekologija duoda
raktą į amžiną gyvenimą. Ar norėtumėte gyventi amžinai? Na, žinoma,
šiame sumautame dabarties pasaulyje mažai kas nori gyventi apskritai.
Net gi žudosi. Tačiau aš klausiu, jei gyvenant pagal ekologijos dėsnius
jūs būtumėt sveikas, stiprus ir laimingas, tai ar tada norėtumėt
gyventi amžinai? Štai tokio gyvenimo turbūt neatsisakytų niekas.

Antrieji namai

Ar
jūs turite antruosius namus? Ar kada susimąstėte kas tai yra antrieji
namai? Kodėl atsirado antrieji namai? Nejau pirmųjų namų neužtenka, kad
reikia įsigyti dar vienus namus?

Antraisiais namais galima
pavadinti bet ką. Tolimųjų reisų vairuotojai savo namais vadina
automobilį, alutį geriantys namais vadina - barą, jūreiviai - laivą.
Kiekvienos specialybės ar užsiėmimo nariai turi savo specialius veiklos
namus. Tačiau tai specifiniai namai. Jie skirti tik specifiniams
žmonėms.

Taip pat specifiniais namais galima pavadinti
nekilnojamo turto agentūrų išrastus antruosius namus. Tai - sodyba,
namas ar butas kurorte, namas kitoje, dažniausiai egzotinėje šalyje
arba būstas prie darbovietės ar tam tikro užsiėmimo (jodinėjimo,
slidinėjimo…). Žmonės šiuose namuose gyvena nedaug - mėnesį, du arba
savaitgaliais, atostogų metu, o visą likusį laiką juos išnuomoja
kitiems žmonėms arba tiesiog laiko tuščius iki kol vėl jų prireiks.

Tačiau
yra ir bendresnių termino “antrieji namai” vartojimo variantų, kurie
apibūdina visų civilizuotos visuomenės narių gyvenimą. Ne specifinei
žmonių daliai, o visiems civilizuotiems žmonėms “mokykla yra antrieji
namai” ir “gamta yra antrieji namai”.

Kad ir kuriuos antruosius
namus nagrinėsime vis tiek prieisime išvados, kad jie atsiranda pas mus
dėl to, kad pagrindiniai namai mūsų jau nebetenkina. Juk jeigu
pirmuosiuose namuose jūs viską turite ir viską gaunate, tai kam jum dar
kiti namai? Taigi, antruosius namus mes įsigyjame tada kai pirmuosiuose
yra blogai.

O kada pirmuosiuose namuose yra blogai? O gi tada
kai gyvename ne pagal išmintingus ekologijos dėsnius. Juk ekologija
mums teikia žinių kaip gyventi, kad būtume stiprūs, laimingi, sveiki ir
kad nieko netruktų. O kai tik imame gyventi neekologiškai, tada mums
prireikia antrų namų: ligoninės kai netenkam sveikatos; mokyklos, kai
tėvai nebesugeba išmokinti vaiko gyventi; kurorto, kai namuose poilsio
zonos nėra; gamtos - kai namuose nėra gamtos.

Atkreipkite dėmesį
- nei vienam laukiniam gyviui (kraujažolei, amebai, stirnai ar sraigei)
antrų namų nereikia. Nes jie gyvena pagal ekologijos dėsnius. Gamta yra
jų namai ir visa ko reikia, jie čia gauna. Jokių papildomų investicijų
ir jokių papildomų įgeidžių, nes visi poreikiai patenkinami čia,
vietoje. Ir ta vieta nebūtinai maža. Pelė gali gyventi labai mažoje
erdvėje. Hektare ploto natūraliai gali veistis 100-200 pelių. Meškos
ekosistema yra didesnė. Jai vienai reikia tūkstančių hektarų ploto. Jos
dideli namai.

Nesupraskite taip paviršutiniškai, kad lizdas yra
paukščio namai, o urvas yra lapės namai. Tai tik vietos, kur šie
gyvūnai nakvoja ir atsiveda vaikų. Lapės ir paukščio namai yra didesni.
Gamta yra jų namai, o tiksliau - jų ekosistema yra namai. Ir šie namai
aprūpina juos viskuo. Geras gyvenimėlis.

Tretieji namai

Šiandien
noriu jums papasakoti apie trečiuosius namus. Jei antrieji namai
nebūtini ir atsiranda tik tada kai pirmieji, pagrindiniai namai mūsų
netenkina, tai tretieji namai yra visiška katastrofa.

Kas gi yra
tie tretieji namai? Kas yra pagrindiniai namai aišku, kas yra antrieji
namai irgi. Tačiau yra dar viena slapta namų rūšis, kuri neįsipaišo nei
į vieną iš šių apibrėžimų. Nežinau kaip tą apokalipsę pavadinti, todėl
sąlygiškai susitarkime juos vadinti skaičiumi. Taip bus saugiau -
tretieji namai.

Tretieji namai yra iliuziniai namai. Jie
egzistuoja realybėje. Juose mes praleidžiame daugiausiai laiko. Jie
išsunkia paskutinius mūsų syvus, jie pasako kada mums keltis ir kada
gultis, jie nuvargina mus taip, kad vakare jau nieko nebenorime daryti,
tik miegoti. Jie atima iš mūsų kas brangiausia ir duoda tik iliuziją,
kad mums gerai, nors iš tikrųjų taip nėra. Maja, fikcija, fantazija,
iliuzija, sapnas, netikra…

Atspėjote. Tai - DARBAS. Darbe mes
praleidžiame didžiąją dalį savo sąmoningo gyvenimo. Aštuonias valandas
praleidžiame darbe, dvi keliaudami iki jo ir dvi ar tris praleidžiame
savo nekilnojamame turte, kurį vadinam namais. Bet kokie gi čia namai,
jei juose būname dvi, tris valandas? Čia ne namai. Čia priebėga. Juk
visą sąmoningą gyvenimą praleidžiame darbe. Taigi darbovietė yra mūsų
namai.

Matote kokia velniava čia gaunasi: mes galvojame, kad
gyvename savo pagrindiniuose namuose, nors visą laiką praleidžiame
darbe; jo nepavadinsi antraisiais namais, bet nepavadinsi ir
pirmaisiais namais. Tad kaip gi šį marazmą pavadinti? Nereali realybė.

Čia
į pagalbą galėtume pasikviesti Umberto Eco ir Jeaną Baudrillardą su jų
sukonstruotomis hiperrealybės ir simuliakro sampratomis. Pasaulis tapo
dirbtinis, jo nebeliko. Tikrovės vietą užėmė klastotė. Turime tik
realybės pakaitalą. Hiperrealybė ar simuliakras yra “realūs” dalykai,
juos galime čiupinėti, tačiau tai nėra tikrovė. Simuliakras ir
hiperrealybė tampa tikresniu už tikrovę, tačiau iš esmės tai yra
iliuzija.

Darbas yra iliuzija. Jis žmogui apskritai
nereikalingas, nebūtinas, svetimas ir net gi žalingas, tačiau mes visi
manome, jog be jo negalime gyventi - štai kur superapgaulė, štai kur
hiperrealybė. Kuria kalba ir kokiais terminais bekalbėsim vis tiek
atsimušim į apkerpėjusią absurdo sieną.

Norėdami gyventi
laimingai, turime sugriauti pirmiausiai trečiuosius namus, po to
antruosius ir tik tada įsitvirtinti pirmuosiuose, pagrindiniuose savo
namuose - ekosistemoje. Tik gyvendami pagal ekologijos dėsnius nieko
nepritrūksime, patenkinsime visus savo poreikius ir būsime laimingi.

Wikipedijos nuotrauka

Atsargiai - duona!

Na, ir ačiū Dievui! To dar betrūko, kad imčiau duoną valgyti. Duona yra nuodas numeris vienas. Ji kenkia ir skrandžiui, ir smegenims. Mielas skaitytojau, tau turbūt šokas - “kaip taip galima apie šventą duonelę kalbėti?!”, bet pagaliau imkime ir sugriaukime šį mitą. Duona nėra šventa. Atvirkščiai - duona yra nuodas, velnio išmislas, nelabojo žabangos į kurias papuolė kone visa žmonija.

Aš - ne eretikas. Tai ne aš sugalvojau, kad duona yra blogis. Jau seniai sakoma, kad duona yra kenksminga, bet žmonija yra taip apkvailinta ir taip aklai tiki duonos šventumu, kad nemato aplink vykstančių akivaizdžių įvykių. Jau seniai viso pasaulio sveikuoliai trimituoja, kad baltos duonos gaminiai yra žalingi organizmui. Jie sako, kad nuo baltų duonos gaminių, kuriems priskiriami ir makaronai, nes gaminami iš tų pačių kvietinių miltų organizme pradeda kauptis gleivės. Vėliau tas gleives organizmas stengiasi pašalinti per nosį ar per odą. Ant odos atsiranda spuogų, o nosyje patys žinote ko. Sveikuoliai pataria nevalgyti baltos duonos gaminių. Nes tai nesveika. Nes tai kenkia.

O juk visa duona pasaulyje ir yra balta! Tik Lietuvoje ir dar keliose šalyse mes turime juodą duoną. Kitur to nėra. Visas pasaulis valgo baltą duoną, t.y. nuodus. Nereikia manyti, kad mes, lietuviai, esame protingi ir valgom tai, kas nekenkia, o visas pasaulis valgo tai, kas kenkia. Kiek gi mes dabar tos juodos duonos suvalgome? Pažiūrėkime į lentynas parduotuvėje. Juoda duona sudaro 5-10 procentų užimamos erdvės prekystaliuose. Jei pridėsime makaronus ir visus kitus panašius gaminius iš kvietinių miltų, tai gausim, jog juodos duonos mes suvartojame labai mažai. Pabandykite prisiminti kurią dieną valgėte juodą duoną? Vakar? Užvakar valgėt? Ne? Dar seniau?

O juk verta paminėti, jog ir juoda duona nėra tokia juoda kaip atrodo. Jos būna įvairių rūšių. Ji būna pusiau juoda, t.y. pusiau iš ruginių miltų, pusiau iš kvietinių. Ir tik nedaugelis ryšis valgyti visiškai juodą duoną, vien iš ruginių miltų. Sveikuoliai valgo. Jie sako, kad geriausia duona yra juoda ir dar būtinai iš rupių miltų, o geriausia - su sveikais nesumaltais grūdais. Kas valgėt tokią duoną, tai pastebėjot, kad ją labai sunku sukramtyti. Bet sveikuoliai valgo. Sako, kad sveika. Ir kuo daugiau nemaltų grūdų joje, tuo sveikiau.

Aš norėčiau papildyti šią formulę. Teisingai sako sveikuoliai: “kuo daugiau grūdų duonoje, tuo geriau”. Grūdų turi būti duonoje daugiau nei tarpelių tarp jų. Taigi, geriausia kai duonoje bus vien grūdai ir visai nebus duonos. Geriausia duona yra tada, kai nėra joje nė trupučio duonos. Matote, jei sveikuoliai mąstytų iki galo, tai jie suvoktų, jog visa duona yra blogis, ne tik balta. Žinoma, jau yra tokių sveikuolių, kurie susivokė, jog ir juoda duona yra bloga ir jos nevalgo, bet dar didelė jų dalis iš inercijos valgo rupių miltų duoną ir vadina ja sveika.

Pasigilinkime

Kuo toliau ir giliau istorijon eisime, pamatysime, kad duonos žmonės vartodavo vis mažiau ir mažiau. Ir tik visai neseniai duoną pradėjo valgyti visas pasaulis. Taip pat verta pastebėti, kad kuo giliau į istoriją, tuo sveikesni žmonės buvo.

Pirmykštis žmogus duonos nevalgė visiškai. Žiūrint ką vadinsime pirmykščiu žmogumi, bet maždaug galime susitarti, kad jis gyveno apie 2-3 milijonus metų. Taigi, 3 milijonus metų žmogus gyvena ant planetos Žemė paviršiaus ir duonos nevalgo. Kodėl? Ogi todėl, kad batonas ir ragaišis ant medžio neauga. Pirmykštis žmogus pirmiausiai užsiėmė rankiojimu. Jis valgė viską, kas po ranka. Prisiminkime pasakojimą apie Adomą ir Ievą Rojuje. Žydintys, derantys sodai ir jokių batonų! Vėliau žmogus išrado primityvius įrankius ir pradėjo medžioti. Nesvarbu, ką pirmykštis žmogus valgė, čia mums svarbu, kad duonos jis tikrai nevalgė.

Duona atsirado kartu su žemdirbyste. Manoma, kad žemdirbystė atsirado prieš 10 000 metų Artimuosiuose rytuose. Nereikia manyti, jog nuo tada žmonės valgo duoną. Žemdirbystės pirmieji židiniai atsirado seniai, bet plito po pasaulį ji lėtai. Tik prieš 5 000 metų žemdirbystė pradėta kultyvuoti plačiai.

Čia su liūdesiu galime paminėti tas dienas iki kurių pirmykštis žmogus gyveno sveikas gamtoje ir nieko bloga žemei nedarė. Jis rankiojo vaisius, lapus, žvejojo, medžiojo, ėmė viską, ką užaugina gamta ant savo stalo. Nuskynus obuolį ar uogą gamtai jokios žalos nepadaroma.

Tačiau prieš 10 000 metų įvyko klaiki katastrofa. Žmogus išrado žemdirbystę. Jis pradėjo kasti žemę, dirbti ją, daryti iš jos lavoną. Pati žemė sugadinta kastuvu ar arklu nebeduoda vaisių. Ją reikia tręšti, laistyti ir visaip kaip prižiūrėti, kad ji duotų vaisių. Žemdirbystė žaloja Žemę, kaip darbas žaloja žmogų. Nuo žemdirbystės žemė tampa nevaisinga, ji nesidaugina, ji nepridaugina mums žemės gėrybių ir mes nebeturime ką valgyti. Kasdami žemę, mes kasame duobę patys sau. Ir ne tik sau, bet ir visai planetai.

Naujausi moksliniai tyrimai rodo, jog globalinis atšilimas prasidėjo ne nuo pramoninės revoliucijos. Klimato kaita prasidėjo nuo žemdirbystės, t.y. prieš 5 000 metų, kai ji tapo masiniu reiškiniu.

Vergų maistas

Duona yra darbininkų maistas. Ar žinote koks yra ilgas duonos kelias nuo grūdo iki stalo? Septinmylis. O gal dar ilgesnis. Reikia suarti dirvą, suakėti, pasėti, patręšti, kelis kartus nupurkšti nuo kenkėjų, nupjauti, iškulti, sumalti, išsijoti ir tik tada sumaišyti, suformuoti ir iškepti.

Koks gi kvailys ryšis tiek dirbti vien tam, kad gauti maisto? Atsakymas labai paprastas - “mes, civilizuoti žmonės”. Pirmykštis žmogus tiek energijos į maisto gamybą neįdėdavo. Jis ėmė tai, ką duoda gamta. Tiesiai nuo šakos. Be jokių tarpininkų. Reiškia, jo maistas buvo pigus. Daugiau nei pigus. Jis buvo nemokamas.

Civilizacijos propaganda bando mus įtikinti, kad pirmykštis žmogus labai sunkiai gyveno ir daug dirbo, jis visą dieną ieškodavo maisto. Tai yra melas. Kodėl jis turėtų daug dirbti, jei ima tiesiog nuo medžio be jokių tarpininkų? Pažiūrėkite kiek mes per mėnesį sumokame už maistą ir kiek sumokėdavo pirmykštis žmogus. Akivaizdu, kad dirbame mes, o ne jie.

Mitas, kad pirmykštis žmogus turėjo visą dieną ieškoti maisto. Toks pat mitas, kad gyvūnai ieško maisto visą dieną. Taikliausiai tai apibūdino Danielis Quinnas knygoje “Izmaelis”. Jis rašė:

Apie tai, kaip prasimanyti maisto pats pirmykštiškiausias žmogus visiškai nemąstė. Jam maitinimasis buvo kaip kvėpavimas. Visai tam nereikėjo skirti jokio dėmesio ir jokios energijos. Taip dabar daro ir visi gyvūnai, išskyrus žmogų, kuris nusprendė, jog yra protingas ir turi elgtis kitaip, nei elgiasi visi kiti gyvūnai.

Paukščiai laisvi, žvėrys laisvi, visi gyvūnai laisvi. Jiems nereikia eiti į darbą tam, kad užsidirbti pinigų “ant maisto”. Jie kasdien pavalgo. Ar jie badauja? Ne, gyvūnai nebadauja. Yra atvejų kai gyvūnai badauja, bet tai būna tada kai žmogus pripratina juos prie dirbtinio maisto, pavyzdžiui, šeria gulbes, o po to jos pripranta ir nesugeba pačios susirasti maisto. Bet natūralioje žmogaus nesugadintoje gamtoje gyvūnai niekada nebadauja.

Pirmykštis žmogus taip pat nebadavo. Jam maisto netrūko. Ir tik tada, kai žmogus sugalvojo, kad jam reikia valgyti duoną, kad jam reikia nueiti tuos septinmylius duonos kelius, kad gauti maisto, tik tada jis pradėjo badauti.

Duona yra darbininkų maistas. O teisingiau - vergų. Natūraliai žmogus pavalgytų iš gamtos be jokių tarpininkų. Istorijos bėgyje turėjo atsirasti kažkas, kas paėmė žmones į vergovę ir privertė juos dirbti. Juk koks žmogus ims dirbti savu noru dėl maisto, jei jo galima pasiimti tiesiai nuo šakos. Todėl galime daryti išvadą, kad žmogus pradėjo dirbti per prievartą. Jį kažkas privertė. Jį padarė vergu.

Dabar mes sakome, kad pas mus demokratija ir kad mes esame darbininkai, laisvai samdomi, patys dirbame niekieno neverčiami. Mes ne vergai. Bet argi mes ne vergai, jei dirbame tiek, kiek dirbdavo visais laikais vergai - pilną darbo dieną. Tai koks skirtumas ar mes esame motyvuojami bizūnu ar pinigais? Esmė ta pati - mes dirbame. Esame vergais.

Šalin duoną!

Jei pagaliau atsitokėjome ir nebenorime būti vergais, nebenorime dirbti ir mokėti tarpininkams, kad jie mums paduoda maisto, tai turime ir liautis valgyti duoną. Duona be galo neefektyvus būdas pasisotinti. Privalome ignoruoti tarpininkus - sėklos pardavėjus, ūkininkus, trąšų ir pesticidų gamintojus, metalo pramonę, žemės ūkio technikos pramonę, prekybos pramonę ir visus su tuo susijusius kitus tarpininkus.

Turime vėl išmokti valgyti tiesiai nuo šakos. Įsidėmėkite: maistas tiesiai nuo šakos yra pats sveikiausias ir vienintelis tinkamas žmogui. Uogos nuskintos ir palaikytos keletą minučių praranda pusę savo vertingų medžiagų. Vaisiai, daržovės gali šviežūs būti valandą, dvi. Tai reiškia, kad visas maistas parduotuvėse yra nesveikas. Negana to, kad jis pas mus patenka per tarpininkus ir mes turime už jį mokėti, tai dar priedo jis yra nesveikas, nešviežias ir žmogui nenaudingas.

Maistas nuo šakos yra vienintelis tinkamas žmogui. Tačiau iš kur dabar paimsime šaką? Visos šakos privatizuotos arba jas yra užgrobusi valstybė. Laisvų šakų nėra. Deja. Grybauti, uogauti miškuose dar leidžiama, bet greitu metu turėtų būti apmokestinta ir tai. Žvejyba, medžioklė apmokestinta. Privalome mokėti už leidimus. Sodininkystė irgi yra apmokestinta. Jūs negalite gauti žemės ir pasisodinti sodo, daržo. Jūs privalote pirkti žemę, o po to dar mokėti mokestį už žemę. O jei jūs norėsite gyventi prie sodo, tai jūs turėsite mokėti mokestį už namą ir visus kitus mokesčius. Tai didžiuliai pinigai. Jūs mokate ne tiesiogiai už šaką, todėl galbūt to nematote. Bet jūs tiesiog atlikite eksperimentą. Pabandyite gyventi tik tiesiai nuo šakos, valgykite tik šviežią ir tinkamą mitybai maistą. Kas atsitiks? Ne, jūs to negalite. Jūs privalėsite vienaip ar kitaip susimokėti.

Šiandien turime tokią situaciją, kad privalome pirkti žemę ir mokėti žemės mokestį, ir mokėti už būstą. Galbūt ateity mūsų vaikai ar anūkai gyvens laisvai ir neprivalės mokėti už maistą. Taip atsitiks tik tada, jei mes liausimės mokėti tarpininkams.

Esame giliai įklimpę. Visų tarpininkų iš karto neatsisakysime. Bet galime atsisakyti keleto tarpininkų. Ir gyvenimas pagerės. Nusipirkime žemės, pasisodinkime ten daugiamečius augalus, kurių prižiūrėti nereikia - obelis, kriaušes, trešnes, vyšnias, abrikosus, lazdynus, graikinius riešutmedžius, slyvas, serbentus, agrastus, avietes ir kitus uogienojus, aktinidijas, vynuoges. Jau bent už šiuos dalykus nemokėsime ir tai gerai. O visus kitus galime nusipirkti. Jei kas nebijo žemės ir įsigudrins dar daržovių šiek tiek užsiauginti - bulvių, pomidorų, agurkų, kopūstų, morkų, burokėlių, pupelių, žirnelių, tai pastebės, jog maisto beveik nereikės pirkti. Tik kruopų reiks prisidurti, aliejaus, pieno produktų, žodžiu, to, ko neapsimoka auginti pačiam.

Tai būtų pradžia. Pirmas žingsnis į gyvenimą be tarpininkų ir pirmas žingsnis normalios mitybos link. Pasikartosiu: maistas “nuo šakos” yra šviežias ir vienintelis tinkamas maistas žmogui.

Mazda SENKU (c) Gamintojo tinklapis

Turbūt pagalvojote, kad šis įrašas bus apie automobilius. Juk vyrukams patinka greiti automobiliai, o moterukėms (šviesiais plaukais) patinka raudonos mazdos. Be to, šiais “ekologiniais” ir “kriziniais” laikais žiūrima, kad automobilis būtų ekonomiškas, t.y. sunaudotų mažiau kuro ir taip mažiau terštų gamtą, bei mažiau švarintų kišenę.

Deja ne, šį kartą ne apie automobilius. Kas gi dar pasaulyje toks greitas ir ekonomiškas, kad pralenkia net automobilius? Čia jūsų laukia staigmena.

15 minučių, kurios pakeitė gyvenimą

Kaip bebūtų keista, tačiau greičiausi pasaulyje yra tinginiai. Paradoksas. Turbūt kol kas netikite, bet aš turiu ir mokslinių įrodymų. Bet apie juos vėliau, o dabar apie viską nuo pradžių.

Turiu aš tokį draugą. Jis netoli manęs gyvena. Už kilometro ar pusantro. Žodžiu 15 minučių kelio iki jo pėsčiomis. Autobusų stotelės nuo jo nutolusios toli, todėl patogiausia iki ten nusigauti savomis kojomis. Aš dažnai pas jį nueinu į svečius. Tos 15 minučių kelio neprailgsta. Neprailgsta kai tai padarai vieną, du ar tris kartus. Bet kai tai pradedi daryti dažnai, tai nusibosta, užklumpa monotonija, kasdienybė. Vis tas pats kelias, vis jį REIKIA nueiti… Kartais aš tiesiog tingiu eiti ir tingiu stumti tas 15 minučių kelyje, kad ir koks įdomus pasaulis bebūtų.

Mano tinginiška pasąmonė netrukus pasiūlė man išeitį, kuria naudojuosi iki šioliai. Koks gi kvailys eis kilometrą pėsčiomis ir gaiš 15 minučių? Tai tikrai kvaila. Todėl aš neinu, aš… bėgu.

Nubėgu per 5-7 minutes. Laikas visai neprailgsta. Tik cakt ir viskas. Iš pradžių aš maniau, kad tai yra tik tinginio ekonomikos principas: “jei esi priverstas atlikti kokį nors darbą, tai tuo pat metu neįdėdamas pastangų atlik dar vieną darbą, kad paskui nereikėtų ir galėtum ilsėtis iki valiai.”  Kadangi šioje visuomenėje tinginiai yra verčiami dirbti įvairius darbus ir man taipogi ne visada pavyksta nuo jų išsisukti, tai taipogi tenka padirbėti. Bet aš visada stengiuosi su tokiomis pat pastangomis nuveikti du darbus. Todėl galvojau, kad bėgdamas aš sutaupau, t.y. ir parsigaunu namo, ir kartu pasportuoju.

Žinojau, kad kažkas čia ne taip, nes sportas tinginiui nemalonus dalykas, bet niekaip negalėjau suprasti kas gero iš to bėgimo. Jaučiau, kad tai gerai, bet nemokėjau įtikinti savo tinginiško proto kodėl tai yra gerai. Ir štai į pagalbą man atėjo jo didenybė mokslas.

Mokslas patvirtina faktus

Pas tą patį draugą kaip visada - nieko neveikėme. Konkrečiai mūsų neveikimas pasireiškė tuo, kad vartėme mokslinius žurnalus. Paprastai aš žiūriu tik paveiksliukus, nes per vaizdą gali gauti žymiai daugiau informacijos nei per tekstą su mažiau vargo, bet šį kartą paveikslėlis sudomino taip, kad net ėmiau skaityti.

Žurnalas “Iliustruotasis mokslas”. Kaip tik tinginiams. Mažai teksto, daug paveikslėlių. Ir ten rašoma, kad mokslininkai nustatė, jog pėsčiomis vaikščioti yra labai neekonomiška. Jei norite išleisti mažiau energijos vienam kilometrui, turite bėgti. Ir kuo greičiau bėgate, tuo daugiau sutaupote.

Paradoksas - tinginiai nėra lėti kaip iki šiol visada buvo galvojama. Kaip tinginio iliustracija visada buvo piešiama sraigė arba vėžlys, t.y. lėčiausi padarai. Bet štai nuo dabar kaip tinginio iliustracija turi būti naudojamas jaguaras arba antilopė.

Koks gi save gerbiantis tinginys dės daugiau pastangų, jei tokių pat rezultatų galima pasiekti su mažiau pastangų? Tam, kad nubėgti kilometrą sunaudojama žymiai mažiau energijos, reiškia įdedama žymiai mažiau darbo, nei einant. Tad kodėl turėtume vargti?

Greičiau net už traukinį

Kiekvienas doras darbininkas žinoma paprieštaraus. Juk greičiau yra visur nukakti automobiliu, lėktuvu ar traukiniu, nei eiti pėsčiomis. Tačiau čia vėl jūsų laukia staigmena. Pasirodo, jog kojomis įveikti atstumą yra žymiai greičiau ir ekonomiškiau, nei automobiliu.

H. D. Thoreau savo nuostabiame ir pasaulį sukrėtusiame lakoniškame kūrinyje “Voldenas, arba Gyvenimas miške” paaiškina kaip kojomis galima pralenkti traukinį. Net ne galima, o visada taip ir vyksta. H. D. Thoreau siūlo eiti lenktynių - jis pėsčiomis, o jūs traukiniu, nuo vienos Amerikos pakrantės iki kitos, per visą žemyną. Pradedant nuo nulio. Jis atsistoja ir pradeda eiti, o jūs, vietoje to, kad sėsti į traukinį ir jį aplenkti, privalote eiti į darbą ir užsidirbti “ant bilietėlio”. Ne, tai dar ne viskas. Jei nuo nulio, tai nuo nulio. Jūs dar turite ir nusitiesti bėgius ir pasigaminti traukinį. Reiškia jūs turėsite iškasti daug geležies rūdos, perdirbti ją į metalą ir… Ei, H. D. Thoreau jau nuvyko pėsčiomis iki kitos Amerikos pakrantės ir jau grįžo atgal.

Tokiu būdu savo kojomis pralenkiamas ne tik traukinys, bet ir automobilis ar net lėktuvas. Tą akimirką kai skrendi, tai tau atrodo, jog tu leki labai greitai, bet jei skaičiuosime energiją, kurios reikia keliui įveikti, tai yra DARBĄ, kurį reikia atlikti prieš įsėdant į lėktuvą, tai pasirodys, jog ne toks jau ir greitas tas lėktuvas.

Greitai mes skrendame tik todėl, kad praeityje žmonės už mus daug nudirbo. Jie nutiesė bėgius, paklojo asfaltą, išrado traukinius, automobilius ir lėktuvus, prilydė mums plieno ir kitų metalų… Ir tik dėl to, kad jie šitiek dirbo ir numirė, mes dabar galime sėsti į traukinį ir vaizduoti, jog judame greičiau už pėsčią žmogų.

Deja, taip nėra. Žymiai greičiau ir ekonomiškiau yra eiti pėsčiomis, o dar geriau - bėgti.

Černobylio elektrinė po sprogimo.
Foto (c) Wikipedia - The Free Encyclopedia

Teksto autorius: Vaidas Norbutas

Viskas dėl nežinojimo

Daugkart skaičiau puikią Jono Markūno knygą „Žmogaus gyvenimo nesėkmių bei ligų priežastys
ir galimybės jų išvengti“ ir atmintin įsirėžė viena iš daugelio
jo puikių minčių – žmonės ir žmonija labai daug kenčia dėl
nežinojimo. Perfrazuodamas pasakyčiau taip: nežinojimas, nenoras
žinoti, blogo darymas žinant beveik visų didelių nelaimių, bėdų,
ligų ir net katastrofų priežastis. Nežinom, kad NET saikingas
alko-tabako nuodų vartojimas padaro didelę žalą, abortais žudom
vaikus motinų įsčiose, o tuo pačiu savo geneologinį medį, ateitį
ir norim laimės. Nors gyvenam pertekliuje, matome žurnalistų sukurtą
krizę… Kas bus? Mirsim iš bado? Nebus darbo? Dirbti baisiai nenorim,
o darbo netekti bijom. Paklauskim savęs kas mums svarbiau – darbas,
kur darbdavys žemiau už šunį TAVE laiko ir tu jam tarnauji ar namie
šalia tavęs mylimo žmogaus artumas…

“Netrukdykit tėvelis dirba operatoriumi
prie pulto”, “Man darbas, netrukdyk…” Ir  retas bijo kad
nuo alkoholio jau kvailėja, kad nyksta kaip asmenybė, jie labiausiai
bijo netekti darbo… Nes nebus ką valgyti… Gyvybę palaiko NE darbas,
o maistas ir vidinė kūrybinė ramybė, kurios dirbdami nematome. Dešimtis
žmonių sutik gatvėje ir paklausk, kaip gyveni? Kaip sekasi? “Nu
dirbu jau kitame darbe”, “Šį mėnesį uždirbau 200 Lt premiją”,
“Aš dar nedirbu” - sako jauna mergina, – “studijuoju”. Žodžiu
visi pradeda kalbėt apie darbą. Suprantama kai negyvena tik dirba
nėr apie ką daugiau kalbėti. Jie nežino kokias baisias pasekmes
atneša darbas visur ir viskam. Jie dirba, nes nežino kaip galėtų
pradėt gyventi.

Darbas pavojingesnis už
atominę bombą

Iš pirmo žvilgsnio gali skambėt
keistai, nes atominė bomba yra darbo rezultatas kur vienareikšmiškai
nukreiptas ne vien žmonėms, o žmonijai naikinti. Kiti sakys,
darbas apskritai gėris, tik šis konkretus atvejis yra blogis,
net ne specialistui aišku aišku - atomą bombai panaudoti yra blogis,
PRADEDA ATRODYT reik daug dirbti (ne palikt ramybėje, bet dirbt!) kad
atomą padaryt taikų aplinkai ir žmonijai – tai gėris, ekologija?..
Ar tik jos iliuzija? Taigi bandysime giliau pažvelgt į žmogaus
taikaus darbo prasmę, būtent kuo jis toks pavojingas.

Taikus atomas - tarnauti
žmonijai

“Taikus atomas – tarnauti žmonijai
” šis šūkis rusų kalba kabojo Černobylio r. Pripetės m. Lenino
atominėje elektrinėje ties įėjimu. Černobylis mažai žinomas nedidelis
Ukrainos miestelis turėjęs turtingą, labai švarią gamtą daug vienkiemių,
kelių šimtų metų istoriją. Žinomesnis pasidarė, kai po keleto
metų spartaus socialistinio darbo apie 1970m. buvo atidaryta pirmieji
elektrinės blokai. Tai buvo gal kokia devinta atominė elektrinė SSRS.
Šalia buvo statomas atomininkų miestelis Pripyat (Припять).
Gyvenime jei ką darome, bent klauskim savęs, kam tai darome, kokia
to viso prasmė. Kam SSRS tiek atominių, neskaitant kitokio tipo elektrinių.
SSRS visame pasauly norėjo būti žinoma, kaip labai pigios elektros
šaltinis. Iš to suprantu kad didžiąją elektros dalį linijom eksportuotavo
į užsienį, dar didelę dalį karo pramonės gamybai ir įvairių
žaliavų išgavimo pramonei, labai daug elektros reikia šimtams stambiausių
gamyklų ir planuota netoli elektrinės statyt dar daug naujų gamyklų
– IR VIS KAD DARBO SUTEIKTI LIAUDŽIAI… Be viso, to, kas išvardinta
likdavo daug nepanaudotos elektros, o elektra žmonių buityje sudarydavo
mažesnę dalį visose atominėse jėgainėse gaminamos elektros. Juk
1970 m. ir vėliau elektros prietaisai apskritai buvo deficitas.
Pagrindinis elektros prietaisas - Iljičiaus lemputė. Tūkstančiai
Pripyat atomininkų miestelio gyventojų dirbo toje elektrinėje. Darbas
darbas ir darkart darbas, našumas buvo svarbiausi “gyvenimo” uždaviniai. Tai buvo moderniausias ir turtingiausias
SSRS miestelis. Jame rodės jau beveik aušta šviesus komunizmo rytojus.
Turėjo prisidirbęs daug pigios elektros ir reaktoriaus šilumos radiatoriuose
žiemą, bet NE VISOMS ŠEIMOMS tai suteikė VIDINĖS ŠILUMOS IR ŠEIMOS
HARMONIJOS.  Buvo turtingi be dvasios vertybių. Prypiat viename iš
turtingiausių SSRS miestelių  buvo didžiausi ir abortų skaičiai.

Taikaus atomo išdaigos. Eksperimentuotojų
darbo prasmė

Žmonės dirbo vis daugiau ir daugiau.
Elektros poreikiai statyboms ir sparčiai augančiai gamybai augo. Projektuojami
5 ir 6 reaktoriai. 1983 m. įrengtas ketvirtas RBMK1000 reaktorius.
1986 m., balandžio 26d. stabdomas remonto darbams. Prieš stabdant
gautas nurodymas “iš viršaus” atlikti eksperimentą. Jam rinktasi
iš 2 vietovių nes reaktoriai vienodi –tai turėjo būti arba Ignalinos
arba Černobylio elektrinė). Daug šia tema internete yra informacijos,
taigi trumpai apie eksperimentą. Reaktorius gamina vandens garą, kuris
suka turbinas gaminančias elektrą. Bandymo esmė – kiek laiko iš
inercijos suksis turbina nutrūkus garui, iki dyzelgeneratoriaus įjungimo.
Atjungus reaktoriaus apsaugą, ir trūkstant aušinimui vandens žaibiškai
išaugusi temperatūra išdegino reaktoriaus kanalus. Nuo karščio
deformavosi reakciją lėtinantys grafitiniai strypai prasidėjo nekontroliuojama
grandininė reakcija pasibaigusi 2 galingais sprogimais. 2000 tonų
gaubtas akimirksniu išlėkė į orą kelių kilomentrų spinduliu,
o radiacija po valandos rodė 16 000 rengenų per valandą. Tai PRILYGINTA
mažiausiai 400 atominių bombų numestų ant Hirosimos Japonijoje kai
žuvo 120 000 žmonių. Elektrinės sprogimas invalidais paliko virš
6 mln. žmonių, o šimtai tūkstančių jau mirė tiesiogiai nuo radiacijos
ar nuo jos sukeltų ligų. Prypiat tapo miestu vaiduokliu šimtmečiams,
o apie 2 200 kaimų - griuvenomis. Oro ir žemės likvidatorių technika
radioaktyviame autokapinyne už Prypiat. Pasitarnavo taikus atomas žmonijai.
Net 400 kartų stipriau nei atominė bomba.

Likvidatorių
darbo reikšmingumas

SSRS nuo visuomenės ir pasaulio dar
bandė slėpti katastrofą. Net kai Švedijoje užfiksuota radiacija
4 kartus viršijo normą, SSRS pasiaiškino – įvyko eilinė avarija
elektrinėje. Aišku evakuoti Prypiat ir kitų kaimų gyventojus ir
likviduoti padarinius pradėta tikrai per vėlai. Kurčiatovo universiteto
mokslininkai nustatė, kad po galingo 2 sprogimo į aplinką išmesta
ar išspinduliuota beveik visa radioaktyvi medžiaga. Taigi man labai
sunku kalbėt apie keliasdešimt tūkstančių likvidatorių darbo prasmę,
kai radiacija jau seniai pasklidusi, kai dviejų Lietuvų ploto teritorija
žmogui šimtmečiais gyvent netinkama. Pirmieji likvidatoriai - tai
56 gaisrininkai atvykę pagal iškvietimą gesinti eilinio gaisro elektrinėje.
Per vėlai jie sužinojo, kas įvyko, taigi visi greit mirė, o kai
kurie dėl milžiniško radiacijos lygio ir užbetonuoti reaktoriuje.
Vienas iš vėlesnių likvidatorių pasakojo apie tą juodą darbą
- SSRS taktika buvo tokia: vienas darbe
žūsta tragedija – tūkstančiai statistika.
Saugos priemonių nieks normalių nedavė, maistas prastas, profilaktinės
priemonės pavėluotos. Jei likvidatoriai būtų buvę gerbiami, jiems
tikrai būtų davę profesionalias tokio “juodo” darbo priemones.
Ko likvidatoriaus pagyrimo raštas vertas, kai žmogus kapuose?

Akivaizdu SSRS tikslingai siekė sunaikinti
tuos žmones, kad nereikėtų vėliau socialinių išmokų ir kitokių
privilegijų suteikti, tikslingai vykdė likvidatorių naikinimo politiką.

Tik baigėsi
žmogaus veikla – gamta savaime
greit ir lengvai atsigavo

Ėjo kartą pagrandukas
per mišką, bet tik jis vienas žinojo, kad dar prieš sprogstant
Černobylio atominei elektrinei, jis buvo ežiukas.

Dviejų Lietuvų ploto teritorija žmogui
šimtmečiais gyvent netinkama.  400 atominių bombų reaktoriaus sprogimas
smogė ir gamtai. Krito arčiausiai reaktoriaus gyvenę gyvūnai, aplink
reaktorių susidarė nemažai hektarų “raudonojo miško” sudžiūvusio
nuo didelės radiacijos. Jis buvo iškirstas ir palaidotas 1 metro gylyje
po žeme. Greit toje vietoje pradėjo atželt naujas miškas, teritorijas
iš kurių išvyko žmonės užėmė gyvūnai: daug laukinių arklių,
elnių, briedžių, vilkų, o įdomiausia sulaukėjusių šunų ir kačių.
Kurie pasišalinus žmogui užėmė jo būstus, tiek kaimo ,tiek miesto-vaiduoklio
ir sparčiai prisidaugino. Gyvūnams žmogus nereikalingas.

Net mokslininkai negali atsižavėti natūraliu Černobylio draustiniu ir stebisi kad gyvūnams ir augalams nieko
nereikia daryti tik palikt juos ramybėje ir gamta viską savaime susitvarkys.
Miesto gatves jau pradeda dengt samanos, šaligatvius žolė ir Pripyat
miestelis pradeda virsti džiunglėmis kurios taip vilioja turistus
ir ekstremalių pojūčių mėgėjus. 30 km spinduliu nuo sprogusios
elektrinės paskelbta radiacinės apsaugos zona. Vaikščioti griežtai
draudžiama.

Įsivaizduojate? Ten kur žmogus dirbo
ir gyveno gamta skurdo, o kai žmogus išsikraustė po atominio sprogimo,
tai gamta atsistatė. Gyvūnijai atominis sprogimas pakenkė mažiau,
nei nuolatinis žmogaus darbas tame regione. Žmogus aria laukus, asfaltuoja
kelius, melioruoja, naudoja įvairias sintetines trąšas ir pesticidus
pasėliams ir daržovėms. Visa žmogaus ūkinė veikla arba, kitaip
sakant, darbas kenkia gamtai. Ir tik panaikinus žmogaus darbą didelėje
teritorijoje gamta atsistatė.

Taigi vidinė ramybė, tikėjimas IR
NIEKO NEDARYMAS (TINGĖJIMAS) leido gamtai susigražint žmogaus suniokotus
plotus. Gyvūnai irgi patys susitvarko ir toliau sėkmingai PATYS tvarkosi,
atsiranda daug retų augalų, kurie dėl žmogaus veiklos Černobylyje
buvo išnykę. TAIGI VISKĄ IŠSPRENDŽIA TIK TINGĖJIMAS – TINGĖTI
STATYTI, NEREIKS DIRBTI, LIKVIDUOT ATLIEKŲ, PADARINIŲ. Juk ir posakis
yra “Neklysta tik tas, kas nedirba”. REIK TIK VIENO NIEKO NEDARYTI,
BET KADA MES TAI SUPRASIME IR IŠMOKSIME?

Foto (c) Tingėjimo filosofija

Praeitais metais Vilniuje, o šiemet jau ir Kaune mačiau tokius DYDELIUS žalius plakatus autobusų stotelių pavėsinėse. Plakatuose nupieštas žmogelis. Jis ruošiasi žudytis. Ir didelėm raidėm skaitytojas raginamas pakalbėti su tokiais žmonėmis, nepraeiti pro šalį, atkreipti į juos dėmesį.

Supratau, kad ir Vilnius, ir Kaunas pagaliau tapo didmiesčiais. Kaimo ar mažo miestelio žmonės gi pažįsta vienas kitą, sveikinasi, jie nėra vieniši. O didelio miesto žmogus jau susvetimėjęs ir nebežino net, kas gyvena jo daugiabučio kituose aukštuose.

Keista - kuo daugiau žmonių sukiši į vieną vietą, tuo jie pasidaro vienišesni. Kuo daugiau žmonių aplinkui, tuo vienišesnis esi savo viduje.

O nuo ko visa tai prasideda?

Gimęs vaikas, turi didžiulį poreikį bendrauti. Jis nori beveik visą laiką liestis su mama, tėčiu ir jausti jų dėmesį. Ir tik pabandyk sekundėlei jį palikti ramybėje kaip jis “paleidžia gerklę” ir vėl prašosi artumo. Žmogui artumas iš tikro yra įgimtas ir natūralus dalykas. Vaikai labai socialūs ir mėgsta bendrauti. Visą laiką vaikas praleistų su kitais žmonėmis.

Tačiau šią natūralią tvarką sugriauna DARBAS. Tėvai palieka vaikus ir išeina dirbti. Iš pradžių palieka močiutei, seneliui, paskui auklei, vėliau atiduoda į darželį. Kol vaikas pasiekia mokyklą jis jau būna galutinai asocializuotas, t.y. pripratintas prie asocialių santykių.

Staigmena! Jūs galvojote, kad darželis ir mokykla yra vaikui reikalingi dėl jo socialinių įgūdžių lavinimo? Deja, kaip tik yra priešingai. Nuo mažų mažumės vaikai yra pratinami NEBENDRAUTI. Ir kuo daugiau aplinkui kitų vaikų, tuo intensyvesnis mokymosi NEBENDRAUTI procesas.

Vaikai juk supranta, kad tėvelis ir mamytė juos paliko. “Įkišo” visai nepažįstamiems žmonėms. Koks gi vaikas nekopijuos tėvų elgesio? Jis irgi stengsis atsiriboti nuo visų žmonių. Nors bus darželyje ar mokykloje kartu su 20-30 bendraamžių, tačiau stengsis ir mokysis nuo jų atsiriboti, kurs asocialius santykius, kurie yra tik bendravimo iliuzija.

Užaugęs toks žmogus ir su savo vaikais taip elgsis. Jis jau nebemokės bendrauti. Jis eis į darbą kaip išsigelbėjimą nuo bendravimo su savo vaikais ir paliks juos vėl likimo valiai. Ir taip tęsis ir tęsis. Kaip gi sustabdyti šį asocializavimo proceso ratą? O pasirodo, reikia naikinti priežastį, t.y. darbą.

Darboholizmas jau gydomas

Tinginių pasaulyje niekas nedirba. Tinginiai ištisą dieną praleidžia su savo vaikais ir kitais artimaisiais. Visą dieną jie bendrauja ir rodo dėmesį vieni kitiems. Jei neprarandi šių gebėjimų vaikystėje, tai jie tau ir lieka natūralūs. Tada tu gali bendrauti valandų valandas ir jausti vien malonumą. Tinginiai neveda vaikų į darželius ir nemoko jų asocializuotis nei dirbtinai, nei savo pavyzdžiu. Tinginių pasaulyje nėra žmonių, kurie žudosi dėl vienatvės jausmo.

Jei norite, kad ir jūsų vaikas netaptų asocialiu turite kuo daugiau laiko praleisti su juo. Pradėkite nuo vienos dienos. Susitarkite su šefu darbe, kad jis išleistų jus namo vienai dienai. Pabandykite nors vieną dieną pabūti su savo vaiku. Nors vieną dieną su savo nuosavu mylimu vaiku! Taip, žinoma, tai be galo sunku, nes jus visą gyvenimą mokė elgtis atvirkščiai. Jūs dabar mieliau dirbtumėte šešias dienas per savaitę arba net septynias, dirbtumėte viršvalandžius, dirbtumėte dieną ir naktį, kad tik nebūti su savo mylimais žmonėmis… Skamba neįtikėtinai? Bet taip yra. Prisipažinkite. Prisipažinimas yra pirmas žingsnis į pasitaisymą.

Ne iš pirmo karto jums pavyks visą dieną išbūti su savo mylimu vaiku. Jūs nors sekundėlei paspruksit nuo jo pasiteisinę, kad neva baigėsi pampersai arba būtina nueiti nupirkti ko nors pavalgyti. Iš tikro, tai tik išsisukinėjimai. Liga ir priklausomybė.

Nesvarbu kiek jums teks pabūti su savo mylimu vaiku. Būkite tol, kol suprasite, jog daugiau taip gyventi negalima. Jūs esate priklausomas nuo darbo ir tai veda į asocialumą. Būkite tvirtas (tvirta). Prisipažinkite pirmiausiai sau. Užsidarykite vonioje, atsistokite prieš veidrodį ir pasakykite vien tik sau girdint: “aš darboholikas (-ė)”.

Jei jau tai supratote, kuo greičiau kreipkitės į artimiausią anoniminių darboholikų susirinkimą. Padėkite vieni kitiems. Bent jau išsikalbėkite. Pamatysite kaip palengvės.

Jei ir toliau norėsite eiti meilės ir gyvenimo keliu pasiruoškite sunkumams. Antrą dieną prasidės nepakeliami abstinencijos sindromo priepuoliai. Geriausia tokiu atveju būti kartu. Užrakinkite duris iš vidaus (geriausia devintame aukšte) ir išmeskite raktą pro langą. Žinau, tai labai sunku. Būti su mylimu žmogumi užrakintam visą dieną viename bute darboholikui yra nepakeliama. Bet tikėkite savimi ir savo jėgomis. Jums būtina ištverti tai kartu. Po sąmonės aptemimo (o teisingiau reikėtų sakyti “atitemimo”) jūs vėl pradėsite matyti šviežią ir gaivų, bendravimo ištroškusį pasaulį. Darbas užspaudžia smegenis, o nusiėmę tuos pasąmoninius blokus pasijusite laisviau. Pagaliau pasijusite laisvas (-a).

Pasaulis aukštyn kojom

Sakysite, tinginių pasaulis yra atvirkščias. Čia viskas aukštyn kojomis. Iš tikrųjų tinginių pasaulis yra natūralus ir teisingas, o “normalių” dirbančių žmonių žmonių pasaulis yra atvirkščias. Juk tikrai, jei būni tarp žmonių, tai neturi jaustis vienišas. O dirbančių žmonių pasaulyje yra atvirkščiai - kuo daugiau žmonių šalia, tuo tu jiems svetimesnis, tuo tu dvasiškai toliau nuo jų esi. Nori meilės ir bendravimo - būni su žmogum. O darboholikai daro atvirkščiai: bėga į darbą, kad uždirbtų pinigų ir atneštų už juos nupirktą dovaną kaip meilės išraišką. O tik įteikę tą dovaną (gerai, jei ne paštu) iš karto bėga vėl lauk nuo mylimo žmogaus į darbą, kad vėl atneštų tokią dovaną. Ir rezultatas - visą gyvenimą praleidžia atskirai. Argi tai ne atvirkščias ir dirbtinas gyvenimas?

Pabaigai jumoristinis vaizdelis klaidžiojantis po internetą apie atvirkščią gyvenimą.

Foto (c) Wikipedia. The Free Encyclopedia.

Šis straipsnis yra atsakas į politologo Tomo Bitino straipsnį “Graikija: tinginiai ir dykaduoniai kelia galvas” išspausdintą “Lietuvos žiniose“. Politologas neteisingai teršia tinginių ir dykaduonių vardą bei neatsakingai argumentuoja vartodamas emociškai “įkrautus” žodžius: “utopija”, “parazitavimas”, “anarchistai”, “komunistai”, “socialistai”. T. Bitino tekste daugiau nepamatuotų kandžių emocijas užkabinančių išsireiškimų nei protingos argumentuotos kalbos.

Pirma, politologas neteisingai apšaukia tinginius ir dykaduonius parazitais bei suverčia jiems kaltę dėl įvykių Graikijoje. Kur matyta, kad tikras tinginys ir dykaduonis dėtų didžiules šimtametes pastangas vien tam, kad sukurtų tokią grandiozinę kapitalizmo sistemą ir paskui ja naudotųsi parazituodamas? Ne. To būti negali. Tikras tinginys tokios sistemos nekurs. Jis tingi. Kapitalizmo sistema daug darbo pareikalavusi struktūra. Ją galėjo sukurti tik darbštūs ir darbingi žmonės. Tinginiai to padaryti tikrai negalėjo, nes jie dirbti tingi. Todėl visa atsakomybė už sukurtą ir dabar egzistuojančią sistemą tenka ne tinginiams, o būtent dirbančiai liaudžiai.

Antra, jei politologas nori kalbėti apie tuos parazituojančius sistemoje žmones, tai turėtų juos vadinti pseudotinginiais ir pseudodykaduoniais. Nes jie nėra tikri tinginiai ir dykaduoniai. Kaip rašo politologas jie “baigia universitetus, dauguma pradeda dirbti, bet streikuoja dėl mažų atlyginimų, per sunkaus darbo, imigrantų antplūdžio ar dar bala žino ko”. Ar tikras tinginys baigs universitetą? Ar jis dirbs? Ar jis dės pastangas ir eis streikuoti? Ne. Žinoma, kad ne. Tai gali daryti tik tinginiai apsimetėliai - pseudotinginiai ir pseudodykaduoniai.

Trečia, politologas rašydamas apie “seną Graikijos, ir didžia dalimi pietų Europos, žaizdą – tinginystę, grindžiamą utopinėmis socializmo ar anarchizmo idėjomis” neatsakingai vartoja terminus. Anarchizmas yra rimta politinė filosofija arba pažiūrų visuma nieko bendro neturinti su chaosu, protestais, nihilizmu ir valdžios nuvertimu. Daugelis anarchistų siūlo kurti harmoningą anti-autoritarinę visuomenę, paremtą asmens apsisprendimo teisėmis ir savanorišku dalyvavimu. Vietoj autoritarinių ir priverstinių ekonominių sistemų anarchistai siūlo kurti autonomiškas bendruomenes, laisvų asmenų savanoriškas asociacijas, kuriose žmonės patys save valdo ir teikia abipusę pagalbą. Politologas turėtų žinoti anarchizmo kaip politinės filosofijos apibrėžimą ir nepainioti jo su buitinėje kalboje įsivyravusia anarchizmo samprata. Jei jau taip norima pabrėžti anarchijos ir chaoso elementą Graikijos streikuose, tai reikia daryti nuosekliai ir tvarkingai aiškiai įvardinant ir atskiriant rimtą anarchizmą nuo buitinio.

Ketvirta, toks užgaulus ir netvarkingas tekstas su tokiu emociniu “užtaisu” ir žodžiais “vienintelis būdas pažaboti tokias „tradicijas“ – nereaguoti, nenusileisti, neužsileisti” yra tiesioginis gyventojų kiršinimas nukreiptas prieš mažumų teises. Politologas tokiu atveju atsistoja jau nebe į politologo, o į politiko vėžias ir nebeanalizuoja susidariusią padėtį, o kviečia skaitytojus atitinkamai elgtis su tinginiais ir dykaduoniais, kurie, pasigilinus, su protestais ir riaušėmis visai nieko bendro neturi.

Penkta, tinginiams politologo straipsnyje primetamas komunizmas ir socializmas. Iš tikrųjų komunizmo ir socializmo sistemų sukūrimas yra lygiai tokio pat sudėtingumo darbas kaip ir kapitalistinės struktūros sukūrimas. Dėti tiek pastangų į politinės sistemos sukūrimą tinginiai tikrai nesiryžtų. Tinginiams nesvetimos anarchizmo idėjos, laisvos bendruomenės, savanoriškos asociacijos idėjos, tačiau su komunizmu ir socializmu tai nieko bendro neturi. Be to, autorius logiškai nenuoseklus sakydamas, jog neįgyvendinus socializmo be represijų Sovietų sąjungoje šios idėjos bankrutavo. Iš leksikos ir keliamo balso galima matyti, jog “komunizmo” ir “socializmo” terminus politologas vartoja kaip keiksmažodžius, skirtus pažeminti susikurtiems priešininkams, o ne apibrėžti politinėms santvarkoms.

Iš visko kas pasakyta, galime matyti, jog ne tinginiai, o būtent kapitalizmo apologetai yra tie, “kurie vietoj smegenų linkę naudoti” kažką kita. Šiuo atveju - balso pakėlimą ir bėdos suvertimą už savo pačių padarytus darbus. Tik darbininkai galėjo sukurti tokią milžinišką kapitalizmo sistemą, kurios egzistavimas neįmanomas be streikų, riaušių ir protestų. Ir būtent kapitalistai yra atsakingi už tai kas vyksta šiuo metu Graikijoje, tačiau jie nori nusimesti atsakomybę nuo savęs ir apkaltinti visiškai su tuo nesusijusią žmonių grupę, panaudodami įprastą kapitalizmui ginklą - balso pakėlimą.

Surskis: Klausyk, Mauzeri, kaip tu manai, kodėl pastaruoju metu Vilniaus mieste tiek daug sukišama pinigų į kelius?
Mauzeris: Na, tai yra todėl, kad kamštinė medžiaga yra labai brangi.
Surskis: Kokia dar kamštinė medžiaga, juk bukvaliai tiesiamas asfaltas.
Mauzeris: A, tai kodėl, kolega, manote susidaro kamščiai, jei tiesiamas asfaltas? Ne, tiesiama būtent kamštinė medžiaga, dėl kurios ir susidaro kamščiai.

Nesuprantu aš šiuolaikinių žmonių. Vietoje to, kad visą dieną prabūtų su mylimais žmonėmis, draugais, šeima, vaikais jie išeina aštuonioms valandoms į darbą. Atsikelia anksti ryte, nusiprausia, palieka savo mylimuosius ir eina į darbą. Ir būna ten visą dieną! Ar suvokiate tragediją?

Dar labiau nesuprantu kaip jie po ilgos darbo dienos išsiilgę mylimųjų nelekia pas juos kūlverščiais. Vietoje to, kad po darbo iš karto lėkti namo, jie leidžia laiką kamščiuose. Kokia beprotybė!? Ne, tai - realybė.

Miesto žmogus praleidžia valandą laiko kamščiuose prieš darbą ir valandą - po darbo. Dvi valandos kasdien. Dvi jauno gyvenimo valandos, kurias galėtum praleisti kuždėdamas meilius žodelius į šiltą ausį arba dar geriau - klausytis kuždesių savo šilta ausimi. Dvi valandos kasdien visą mėnesį. Per tiek galima išmokti šokti visus pramoginius šokius. Dvi valandos kasdien pusmetį. Čia jau visas Japonų kalbos kursas! Dvi valandos kasdien visus metus - per tiek laiko ir namą galima pastatyti. Įsivaizduojate kiek šiuolaikinis žmogus praranda?

Evoliucija pasuko ne ta kryptimi

Istorikai sako, jog senovėje žmogus turėjo daug dirbti, jis visą dieną ieškodavo maisto. O šiuolaikinis žmogus yra laisvesnis, jam nereikia dirbti visą dieną. Zdrastvuite! Ar tik nėra atvirkščiai? Šiuolaikinis žmogus dėl maisto, buto ir šildymo ir siuvenyrų dirba visą dieną ir visą naktį, o primityvios tautos guli išvertę bambas ir nieko nedirba. Tai į kurią pusę vyksta evoliucija? Ar žmogus tapo laisvesnis? Mažiau dirba?

Evoliucijos kryptimi suabejojau ir šiandien nuėjęs į “Maximą”. Viename skyriuje buvo visas stendas su kažkokiais primityviais daikčiukais, o virš jo didžiulėmis raidėmis buvo parašyta: “gremžtukai”. Čia reiškia, kad grįžtame į akmens amžių? Pačiupinėjau - plastmasiniai. Sako, automobilių stiklams valyti. Na, ar jūs įsivaizduojate senovės žmogų valantį automobilio stiklus? Ne. O šiuolaikinis žmogus privalo žiemą juos valyti prieš važiuodamas į darbą ir po jo. Tai kuris žmogus daugiau dirba: senovės ar šiuolaikinis?

Šiuolaikinis žmogus prisigalvoja įvairiausių dalykų kaip stumti laiką, kad tik neiti pas savo mylimus žmones. Jis laukia prie šviesoforo kol užsidegs žalia šviesa, jis laukia autobuso arba laukia automobilyje kamštyje, laukia eilėje parduotuvėje, laukia kavinėje kol atneš valgyti, pildo įvairiausius dokumentus ir neša juos į įvairiausias institucijas ir paskui laukia kol tos institucijos išduos kitą dokumentą, kurį vėl reikės užpildyti, kad nuneštum į kitą instituciją, laukia filmo tęsinio kol rodo reklamą, laukia netgi boulingo klube kol atsilaisvins takelis pažaisti ir visai pamiršta, kad jų namuose seniai seniai kažkas laukia. Šitiek laiko šiuolaikinis žmogus praleidžia veltui. Viso to senovės žmogus nedarė.

Skeptikai prieštarauja, kad neva su automobiliu galima greičiau ir toliau nulėkti, bet akivaizdi situacija Vilniuje nuo 17 valandų rodo, kad pėsčiomis bet kurią miesto vietą galima pasiekti greičiau. Yra toks anekdotas gerai nusakantis esmę:

- Petrai, kam tau automobilis.
- Na, tam, kad visur suspėčiau.
- Kur suspėtum?
- Na, visur. Tu įsivaizduoji, šiandien ryte atsikėliau, per pusvalandį nulėkiau į plovyklą, nusiploviau automobilį, paskui nuvariau į servisą ir pakeičiau valytuvus, po to lėkiau į kitą miesto galą sutvarkyti automobilio draudimo ir pasikeisti padangų ir visa tai aš padariau iki pietų. Ar gi aš be automobilio būčiau tiek suspėjęs padaryti?

Protas vystosi ne ta kryptimi

Kažkada mokslininkai manė, jog protas priklauso nuo smegenų dydžio. Tačiau kažkas netyčia susigriebė, kad dramblio smegenys didesnės nei žmogaus. Tada buvo iškelta nauja hipotezė, kad proto kiekis priklauso nuo kūno masės ir smegenų masės santykio. Bet vėl po kažkurio laiko buvo susigriebta, kad, tokiu atveju, taip pat yra už žmogų protingesnių būtybių. Tada pereita prie psichologinio aiškinimo, neva tai elgesys parodo proto kiekį. Kuo protingiau būtybė elgiasi, tuo ji yra protingesnė. Bet štai ir vėl daugelis gyvūnų įvairiose srityse viršyja žmogaus galimybes ir sugebėjimus.

Štai beždžionės nurungia universiteto studentus trumpalaikės atminties reikalaujančiose užduotyse. Gyvūnai gyvena ekonomiškiau, be atliekų ir geriau prisitaiko prie gamtos. Tai taip pat parodo proto lygį.

Tačiau grįžkime prie temos. Pasirodo skruzdėlės, kurių smegenys yra šimtus kartų mažesnės už žmogaus sugeba išspręsti kamščių problemą, o žmogus nesugeba. Jei kalbėsime apie primityvų žmogų, tai jis taip pat neturėjo kamščių problemos. Ar jums tikrai nekyla abejonių dėl evoliucijos ir proto vystymosi krypties?

Keistas mokslas ta istorija. Susidaro įspūdis, jog istorikai pasakoja įvairias istorijas, kurios su realybe mažai ką bendro turi. Štai Lietuvos istorikai pasakoja kažkokią istoriją apie tai, kad 1940 metais Rusija okupavo Baltijos valstybes ir Moldaviją, o rusų istorikai pasakoja istoriją, jog jokios okupacijos nebuvo. Anot jų, tos teritorijos anksčiau buvo Rusijos imperijos dalis, tai apie kokią okupaciją galima kalbėti?

Važiavau pro Lenkiją ir teko kalbėti su lenkais. Aš sakau: “Lietuva buvo iki Juodosios jūros.” Jie sako: “O kaip įdomu, mus mokė, jog Lenkija buvo iki Juodosios jūros.” Aš sakau: “Mes, lietuviai, laimėjom Žalgirio mūšį”. Jie sako: “Oi, ne, tą mūšį tai tikrai mes laimėjome.” Ir taip buvo su visais faktais, kuriuos aš vardinau. Tad ką mums pasakoja istorikai?

Gal jau būtų pats metas suabejoti istorikų pasakaitėmis apie tai, jog senovės žmogus turėjo visą dieną dirbti, o šiuolaikinis žmogus yra laisvesnis? Ir kur tas mūsų protas kai reikia nuspręsti ar tikėti mokslininkų istorijomis ar ne? Kur mūsų protas, kai reikia spręsti kamščių problemą?

Tinginių pasaulyje kamščių nėra

Jei vis dar turime nors kruopelę proto, pabandykime atlikti trumpą analizę.

Kada susidaro kamščiai? Jie susidaro labiausiai anksti ryte ir būtinai vakarėjant. O ką mes veikiame visą dieną nuo ryto iki vakaro? O gi dirbame. Dabar pabandykime sugretinti šiuos du faktus. Ką gausime? Atsakymas neįtikėtinas: “kamščiai susidaro iš karto prieš darbą ir iš karto po darbo”. Paradoksas. Argi gali būti koks nors ryšys tarp darbo ir automobilių kamščių? Neįtikėtina, bet kažkas kužda giliai giliai, kad darbas ir kamščiai kažkuo susiję.

Ar žinote, kad tinginių pasaulyje nėra kamščių. Taip yra todėl, kad… jie nedirba. Sutapimas, sakysite. To negali būti. Bet, žinokit, tai yra tiesa. Tinginiai niekada nedirba, todėl jie niekada nevažiuoja į darbą, todėl jie niekada nepatenka į kamščius. Fantastika!

O ką veikia tinginiai kol šiuolaikinis žmogus dirba ir sėdi kamščiuose, kol jis pildo dokumentus įvairiausioms institucijoms, kol jis laukia sankryžoje užsidegsiančios žalios šviesos, laukia kavinėje kol atneš maisto… Pasirodo tuo metu tinginiai visą laiką praleidžia kartu su mylimais žmonėmis ir daro ką tik nori, ko tik širdis geidžia. Ir, žinoma, tinginiai laukia. Ko gi jie laukia? Jie laukia kol šiuolaikinis žmogus susiprotės… Juk įdėjus nors šiek tiek proto įmanoma išspręsti kamščių problemą. Juk skruzdėlės tai padarė, senovės žmogus tai padarė, tinginiai tai padarė… Mes laukiam, šiuolaikini žmogau, laukiam.