BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie mąstymo naudą


Foto (c) www.terrace22.com

Prieš dirbdamas pagalvok

Devynis kartus pagalvok, dešimtą kartą - kirpk.

Štai ištraukėlė iš Danielio Defo romano “Robinzonas Kruzas”. Knygos personažas atlikęs šį žemiau aprašytą žygdarbį pavadino save kvailiu, pačiu didžiausiu kvailiu, koks tik gali būti žmogus.

“Nukirtau kedrą. Abejoju, ar Solomonas turėjo tokį, statydamas Jeruzalės šventyklą. Jis buvo penkių pėdų ir penkių colių skersmens apačioje prie kelmo, dvidešimt dviejų pėdų aukštyje - keturių pėdų vienuolikos colių skersmens, toliau kiek plonėjo ir šakojosi. Vargais negalais nukirtau tą medį. Dvidešimt dienų kirtau ir kapojau patį kamieną. Dar keturiolika dienų vargau, kol nugenėjau šakas ir nukirtau plačiai išsikerojusią viršūnę. Po to sugaišau ištisą mėnesį, kol stuobrį nutašiau ir jis pasidarė panašus į valtį. Visa tai, tiesa, aš atlikau be ugnies, vien su mediniu kūju bei kaltu. Nepaprastai daug dirbau, kol pagaliau padariau puikiausią valtį, kuri lengvai galėjo pakelti dvidešit šešis žmones, taigi mane ir visą mano krovinį.

Pabaigęs šį darbą, nepaprastai juo džiaugiausi. Valtis tikrai buvo gerokai didesnė už mano matytas čiabuvių, padarytas iš vieno kamieno. Užtat kiek ji man atsiėjo vargo! Dabar beliko ją nuleisti į vandenį. Nė trupučio neabejoju, kad jei man tai būtų pavykę, aš būčiau pradėjęs beprotiškiausią kelionę, kokią bet kada kas nors buvo mėginęs atlikti.

Tačiau kad ir kiek plūkiausi, valties nuleisti į vandenį nepajėgiau. Visos mano pastangos pasibaigė niekais. Valtis gulėjo tik už šimto jardų nuo vandens, bet pirmoji kliūtis buvo ta, kad kelias į upelį ėjo įkalnėn. Šiai kliūčiai nugalėti pasiryžau nukasti žemės kauburį ir padaryti tam tikrą nuolaidumą. Tą aš ir pradėjau, ir tai man atsiėjo nepaprastai daug vargo, tačiau kas gailėsis pastangų, jei numato galimybę išsivaduoti? Kai įveikiau šią kliūtį, padėtis nė kiek nepagerėjo: aš negalėjau pajudinti savo valties, kaip anuomet negalėjau pajudinti laivo valties. Tada išmatavau nuotolį iki jūros ir pasiryžau iškasti doką ar perkasą ir atvesti vandenį iki valties, nes mačiau, kad atvirkščiai padaryti nepajėgsiu. Aš pradėjau šį darbą, bet apskaičiavęs, kaip giliai, kaip plačiai reikėtų kasti, supratau, kad dirbant vienam žmogui reikėtų dešimties ar dvylikos metų tam darbui nuveikti. Krantas buvo labai aukštas, ir aukščiausioje vietoje perkasas turėtų būti dvidešimties pėdų gylio. Kad ir labai nenoromis, galop mečiau ir šį mėginimą.

Šioji nesėkmė mane labai nuliūdino, ir dabar, nors ir per vėlai, aš supratau, kaip kvaila pradėti darbą, neapskaičiavus, kiek jis kaštuos, ir nenumačius, ar įstengsime savo jėgomis jį pabaigti.

Nežinau ar verta dar ką nors pridėti prie šios citatos. Juk ji kalba pati už save: dirbantis žmogus yra kvailiausias pasaulyje, o jo darbo vaisiai bergždi ir niekam nereikalingi. Visas darbas yra Sizifo darbas. Sizifas amžinai ridena akmenį į kalną ir vos jam užritinus iki viršūnės jis išslysta ir nurieda į pakalnę. Kam dirbti, jei nedirbdamas gali turėti tokius pat ar net geresnius vaisius?

Pagalvok dar kartą

Devynis kartus pagalvok, dešimtą kartą - dar pagalvok, ar verta?

Nors Robinzonas Kruzas šitiek pradirbęs ir susimąstė, tačiau jo mąstymas taip ir liko paviršutiniškas. Danielis Defo šią istoriją pasakoja norėdamas pamokyti ne to, kad reikia apskritai nedirbti, o to, kad prieš dirbant reikia gerai viską apgalvoti. O viską apgalvojus, visgi, reikia DIRBTI!

Lėkštas mąstymas. Tiek dirbo, pamatė, kad bergždžia, pagalvojo truputį ir vėl kimba į darbą. Robinzonas Kruzas vėliau pasigamino dar vieną valtį - mažesnę. Ir ją sugebėjo pristatyti iki vandens, tačiau ji buvo per maža ir išsigelbėjimui iš salos netiko. Jis bandė apiplaukti savo salą aplinkui, bet ir to neįstengė ir galiausiai viską metė ir nutarė daugiau nebeplaukioti ir valčių nebegaminti.

Tačiau po to jis ėmėsi kitų darbų, kurie vėl buvo bergždi. Ar tai ne lėkštas mąstymas?

Todėl, norint būti laimingu, o ne Sizifu, reikia perfrazuoti lietuvių liaudies patarlę: “devynis kartus pagalvok, dešimtą kartą - nekirpk, dar pagalvok.” Juk darbas, kad ir kaip gerai apgalvotas prie gero neprives. Vietoj darbo rinkitės mąstymą, galvojimą, mintyjimą. Juk kol mąstote, tai nedirbate ir nieko nepridirbate.

Labai gerai mąstymo ir apskritai filosofijos naudą įvardino profesorius Arvydas Šliogeris:

Filosofas yra stebėtojas. Jis tik stebi ir nekiša niekur nagų. Aristotelis sako, kad aukščiausia žmogaus gyvenimo viršūnė yra amžinų esmių stebėjimas. Jis turi galvoje ne angelus, o būtent amžinąsias esmes: medžio esmę, saulėtekio esmę ir panašiai.

Taip akimirkai nurimsti ir akimirka atsipalaiduoji. Pastebi, koks gražus yra pasaulis. Man regis, kad pamatinė filosofijos kategorija turėtų būti ne tiesa, o grožis. Šioje vietoje aš atmetu visą Vakarų filosofiją. Grožis mane priverčia gerbti nežmogiškus dalykus: gyvuliukus, kalnus, upes ir pan. Tai vadinu antinihilistiniu judesiu. Tai vienintelė akimirka, kada gali nenaikinti. Tai savotiška atsvara ir atsiribojimas nuo dabartinės pabaisiškos ir nihilistinės žmogaus prigimties. <...>

Priešingai, filosofo unikalumas yra tas, kad jis vienintelis akimirkai – visąlaik to daryti negali – susilaiko nuo veiksmo. To veiksmo per daug: 99 proc. žmonių veikia, jų tokia prigimtis, o filosofas yra unikalus padaras tuo, kad filosofijos dėka tiesiog sustoja. Kaip Heideggeris rašo, atsipalaiduok.

Filosofas, anot A. Šliogerio, yra vienintelis ekologas. Jam vienam būdinga ekologinė laikysena - kol mąstai, tai nieko neveiki, nieko nesugadini, neužterši, neiškerti miškų ir nenusausini pelkių…

Tačiau, deja, filosofai tai gali padaryti tik akimirkai, galbūt užtęsti grožio gaivą kelias akimirkas, bet visąlaik to daryti negali. Filosofas turi grįžti į kasdienybę ir pavalgyti, apsikirpti, pasikloti lovą, pakurti židinį…

Ar verta galvoti?

Vienintelis žmogus, kuriam nereikia grįžti į kasdienybę ir pavalgyti ar atlikti kokius nors darbelius yra - TINGINYS. Jam nereikia grįžti į realybę, nes jis visą laiką joje ir yra. Filosofas susilaiko akimirkai nuo Žemės ir viso kas gyva niokojimo tik pasinerdamas į kitą tikrovę - mąstymo tikrovę, o tinginys susilaiko nuo niokojimo gyvendamas šioje tikrovėje.

Džiugiai vėl paėmęs viršų galiu pasimėgauti šlovės spinduliais - tinginiai pralenkia aukščiausio lygio ir kvalifikacijos filosofus, profesorius, mąstymo gumbus ir stuobrius. Nebūdamas profesorium, neišsilavinęs ir aukštų mokslų nebaigęs, niekur nedirbęs, o tik visą gyvenimą žaidęs žymus JAV beisbolo komandos žaidėjas Satchelas Paige'as išsakė viso pasaulio protus aplenkiančią mintį:

Kartais sėdžiu ir galvoju, o kartais tik sėdžiu, ir viskas“.

Rodyk draugams

Komentarai (11)

  1. Ar Robinzono laikais svertas dar buvo neatrastas?
    Egiptiečiai piramidėms kokius blokus sutampė ir sukilojo!
    Galų gale tą valtį gal reikėjo ne tempti, o volioti?
    Matuok ar devynis kartus, ar dar kiek - vis tiek kreivai nupjausi :D

  2. Anonimas:

    Jau kas kas, bet Robinzonas tikrai žinojo kas yra svertas :) (visai neseniai skaičiau tą knygą :)) ir bandė ir su jais. Tačiau turėk omeny, kad jis saloj buvo vienas. Piramides gi ne vienas žmogus statė. :)

    Grįžtant prie teksto - pagal tai, kas parašyta, išeina, kad tinginys visiškai nieko negali daryti - net ekologinio daržo. Na, aišku, galima ir be jų. Bet taip visiškai visiškai nieko. Ką tu, autoriau, į tai? :)

  3. Anonimas:

    Beje, man atrodo, kad neskaitei visos knygos. :P Nes Robinzoną perskaičius toli gražu neatrodo, kad dirbantis žmogus yra pats kvailiausias pasaulyje. :) Kaip tik ten gerų dalykų Robinzonkė sau pasidarė, o jei nebūtų nieko daręs, tai kaži kaip jis ten būtų gyvenęs.
    :) :P

  4. Laimis Žmuida:

    Anonime, aš ten parašiau apie TIKRĄ TINGINĮ. Tikras tinginys, tai net ekologiško daržo negali darytis. Jis gyvena gamtoje, kur šilta ir viskas ir taip užauga, todėl nieko daryti nereikia. Deja, bet aš pats nesu TIKRAS TINGINYS, aš dar to tik siekiu.

    Tekstuose aprašau abu variantus. Ir idealaus tinginio variantą, nes juk to siekiame visi. Ir tų netikrų tinginių variantus, t.y. tų tinginių, kurie tik pradėjo eiti link idealaus varianto, bet dar yra toli nuo jo.

    Juk reikia ir dabartyje orientuotis, aprašyti šiandieninio tinginio situaciją ir reikia turėti viziją link kur einame, t.y. aprašyti idealią situaciją.

    Pagal idealią situaciją, tai tikrai nereikia daržo daryti, bet šiandieninis tinginys, kuris dar nėra išsilaisvinęs iš darbščiosios visuomenės gniaužtų tai gali ir turi daryti ekologišką daržą, nes jame dirbti reikia MAŽIAU. Tai pirmas žingsnis. Ir taip reikia mažinti mažinti darbo kiekį, kol pasieksime idealų variantą. O tada jau nebereikės nieko daryt. Jėėė… :)

  5. vyr:

    paradoksas yra tame, kad norint tapti tikru tinginiu reikia daug DIRBTI! O koks tu tinginys, jei dirbi. Be to, viskas yra santykiniai dalykai, labai santykiniai. Sėdi Mikė Pūkuotukas baloje ir perdžia, burbulai tik eina. Prilekia Knysliukas ir sako - varom (kažkur, nu pamenu kur), varom davai. Mikė Pūkuotukas į tai - mesiu aš čia dabar savo visus darbus ir eisiu kažkur, nafig. Va čia ir yra tikra tinginio filosofija. Ne tai, kad nedirbti, ne. O tai, kad užsiimti tuo, kuo pats nori ir tiktai tuo.

    Redagavo vyr 2009-02-28 19:32

  6. SMK:

    "…nuolatinis darbas yra pati stipriausia užtvara, galinti sulaikyti žmogų nuo mąstymo."

  7. Dominykas G Jankauskas:

    Šio rašinio komentaruose Laimis rašė "Jis gyvena gamtoje, kur šilta ir viskas ir taip užauga, todėl nieko daryti nereikia."

    Aš prisiminiau vieną filmuką šia tema.
    http://www.youtube.com/watch?v=kHKIEe16YNk

    Tai, tikriausiai, tikras tinginys.

  8. Dalgis:

    Tiek skaiciau tavo straipsneliu, atrode is pradziu, kad vo protingas zmogus, bet kuo toliau skaitau tuo didesni marazmai pas tave. Ar zinai kas yra mastymas? tai yra tikru tikriausias darbas kuris tikrai atima daug jegu, fizinis darbas nuo protinio praktiskai nesiskiria. O tirkas tinginys nedirbtu isvis, nei mastytu nei pirsto nepajudinu, tai ka gi jis valgytu? Maisto ieskojimas yra darbas ir smegenims ir kunui, bet juk zmogui reikia ir pramogu, manai gamtoje zmogui uztektu ant zirgo pajodinet kad papramogaut? ne, jis uzsiveistu visa zirgyna, tam irgi reikia darbo, deje netgi visos tavo mintys "filosofines" kilo tik is darbo… tad tinginio blogas bent jau mano akyse prarado prasme, nors ir turejo siokiu tokiu galimybiu…

  9. Laimis Žmuida:

    Dalgi,

    geriausiai apie maisto radimą parašė D. Quinas. Susirask ir paskaityk. Jis rašo apie gorilas, bet tas pats tinka ir žmonėms. Nėra ten jokio protavimo ir jokios veiklos maisto paieškose. Quinas išreiškė tai vienu sakiniu: "maitinasi kaip kvėpuoja". Ar tu daug vargsti kvėpuodamas? Va taip idealūs tinginiai maitinasi.

  10. Jordanbn:

    Grožis-subjektyvus dalykas
    Profesionalus žaidimas-darbas
    Mastymas-darbas
    Darbas - ne malonumas. Bet malonu kartais save ir kitus apgaudinėti kad tai malonumas, nes jo išvengti vis tiek nepavyks.
    Dirbi tam kad turėtum ką valgyti ir dar kai ką ko tau reikia (pvz. kompiuterį).Antra vertus gal tau nieko nereikia.
    Jei nedirbi ir turi valgyti - reiškia valgai kažkieno kito maistą, pavyzdžiui tėvų, kurie uždirba tą maistą ir paskui dėl to tam tikrų priežasčių tau duoda, galėtų neduot - tada pats eitum dirbti.

  11. Laimis Žmuida:

    A taigi ką tik parašiau (vieną komentarą į viršų) apie maitinimąsi kaip kvėpavimą. Kas ten kam pinigus ir maistą duoda? Niekas. Todėl siūlau dar kartą pamąstyti. Galbūt rasite išeitį kaip būt laimingiems.

Rašyti komentarą