Tingėjimo filosofija

“Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs”, sako sena patarlė. Ir tikrai šios patarlės teisingumu galėjom įsitikinti ne kartą. Ypač mes, studentai. Kam neteko to patirti. Pirmūnai visada nulekia į priekį, atlieka iš anksto visus darbus, o paprasti studentai visus darbus daro paskutinę dieną. Ir kodėl? Ogi todėl, kad dėstytojai dažnai pasako: “na, gerai, nespėjat, tai šito darbo nedarykit”. Ir kas tada lieka pralošusio pozicijoj? Ogi, tas, kas daug dirbo ir stengėsi. Darbas juk ne vilkas, nepabėgs, todėl jį reikia daryti kuo vėliau, nes gali susiklostyti tokia situacija, kad jo išvis nereikės daryti.

Štai dabar nusipirkau žemės ir kuriuosi sodybą. Žinau, kad žiemai reikės šieno. Reikia padaryti darbą: “prišienauti žolės, išdžiovinti, sugrėbti ir sunešti į vietą.” Aišku, aš, laikantis save didžiuoju tinginiu, to darbo nedariau. Darbai pas tinginį patys nusidirba. Atsitiko taip, kad mūsų kaimynė po poros mėnesių, t.y. rudenį, sumanė atsikratyti šieno. Man nereikėjo nei šienaut, nei džiovint, nei grėbt ir nešt į krūvas”. Ir kaimynė patenkinta, ir aš, ir dirbti nereikėjo. Todėl dar kartą kartojų: “Jei gali nedirbti, nedirbk”.

Dažniausiai darbai patys nusidirba. Tik reikia nesupanikuoti ir išlaukti iki reikiamos minutės. Dažniausiai žmogus neišlaukia ir visgi pradeda dirbti pats savo rankomis. Na, o gudrusis tinginys išlaukia akimirkos, kada darbas pats “nusidirba” arba pasirodo, kad jo išvis nereikia dirbti.

TIngėjimas yra tikras menas. Labai mažai žmonių gali išlaukti reikiamo laiko, kada darbas pats nusidirbs. Tai ypač sunku padaryti mūsų skubančioje visuomenėje. Dabar pas mus į tuos, kurie nedirba vis dar žiūrima niekinančiai, tinginiams daromas spaudimas. Visi aplinkui skuba, lekia ir tinginį visi guja, kad jis pasiskubintų ir savo darbus nusidirbtų. O jei tinginys bando išlaukti akimirkos, kada darbas pats nusidirbs, tai jis išvadinamas tinginiu ir raginamas dirbti. Aš bandau praktikuoti dabar tingėjimo meną, tačiau tikrai gaunu didžiulį spaudimą, kai laukia kažkoks darbas, o aš jo nedirbu. Normaliems žmonėms, tai atrodo absurdiška. Kaip galima nedirbti kai reikia? Kaip galima laukti? Kaip gali darbas pats nusidirbti? Bet gudrusis tinginys, kuris ne kartą, tai patyręs žino, kad pakankamą laiką išlaukus darbas pats nusidirba. Stebuklai! Taip vadinkit tai stebuklais, bet man ne kartą tai teko patirti. Gudrus tinginys gyvena tokiame pasaulyje, kur vyksta tokie stebuklai.

Kai jus užspaus kokie nors darbai, tai rekomenduoju pabandyti šį metodą pritaikyt savo gyvenime. Sukąskit dantis ir kartokit: “Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs.” Po kurio laiko pajusit arba sąžinės, arba visuomenės, arba artimųjų spaudimą. Bet nepasiduokit, tai ir yra patys sunkiausi išbandymai, kuriuos reikia tinginiui įveikti. Pakentėkit dar kelias minutes, ar kelias valandas, žiūrint kokios skubos darbas. Tada pajusit antrąją spaudimo bangą. Vėl jus spaus sąžinė, visuomenė, artimieji ar dar kažkas kitas. Ir šį kartą jie pridės žodžius: “tu amžiais taip…”, “tu niekada…”, “kaip tau negėda…”, “ar tau negaila mūsų vaikų…” ir pan. Šį kartą spaudimas jau ateis su argumentais, jau pasikaustęs. Reikia ir šitą bangą atlaikyti. Trečioji banga bus dar sunkesnė. Galima ir į galvą gauti… Žiūrint kokios svarbos darbas. Bet jei tinginio sąmonė išlieka rami, tai jam nieko negali nutikti. Iškentėjus trečiąją spaudimo bangą, turėtumėt pajusti palengvėjimą ir pastebėti, kad arba darbas pats nusidirbo arba nutiko kažkas, kas padarė taip, kad darbas pats nusidirbo. Tada pajusit ramybę ir visišką palengvėjimą. Netgi džiaugsmą. Gražu žiūrėt, kai darbai patys nusidirba.

Laimis Žmuida