BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

K.Klimka: Kam dirbti?

www.delfi.lt

2006 spalio mėn. 17 d. 10:08

Kaip
ir kam parsiduoti mus moko kas netingi. Štai pramonininkai (XIX amžiumi
atsiduodantis pasivadinimas) siūlo sudaryti galimybes dirbti iki
išsekimo. O klausimui, kam išvis reikia dirbti, jiems – ir mums –
nelieka laiko.

Tai – strateginis klausimas. Jeigu žmonės
daugiau uždirbtų ir mažiau dirbtų arba išvis nedirbtų, gerovė augtų ir
progresas vyktų pagal kitą logiką. Būtų daug laisvo laiko. Jį būtų
galima skirti kūrybai, poilsiui, seksui, muzikai ir religijai. Jį būtų
galima skirti NIEKAM.

Senovės graikų žodis, reiškiantis
laisvą laiką, mus pasiekė įgijęs jau visai kitą, netgi priešingą
prasmę. Lietuvių kalboje aptinkame tik žargonišką jo pavidalą: „šulia”
(arba „šulė”) (mokykla). Laisvas laikas kadaise buvo lavinimosi
sinonimas. Šiandien „šulia” yra viena iš pagrindinių disciplinos ir
kontrolės institucijų, kur jaunuoliai rengiami parsiduoti ir
indoktrinuojami kapitalizmą suprasti kaip natūralią tvarką.

Tariamai
akivaizdžiausias atsakymas į klausimą „kam reikia dirbti?” – „kad
nemirtum badu” – iš tikrųjų neturi jokių šansų būti parduotas aukcione.
Kas gali imti už gryną pinigą tokį atsakymą, jeigu akivaizdu, kad
galima ir NEdirbti (būti bedarbiu) tam, kad nemirtum badu. Kita vertus,
tik nedaugelis dirbdami uždirba padoriam gyvenimui, todėl tenka daryti
išvadą, kad dauguma dirba „ne dėl pinigų”.

Ir arkliui aišku,
kad kapitalizmo sąlygomis darbo tikslas yra visai ne elementarių
gyvenimo sąlygų susikūrimas. Net toks darbas (ar visų pirma toks), kurį
dirbantys badauja ir neuždirba net duonai, yra skirtas užtikrinti gerą
gyvenimą kitam – darbdaviui.

Pagal oficialią viziją gamybos
proceso tobulėjimas išlaisvina vis daugiau laisvo laiko, išlaisvina
darbo žmones ir lėtai, bet užtikrintai mus veda į rytojų, kuomet
technologinė tobulybė mus visiškai išvaduos iš darbo. (Beje, Stalinas
to nežadėjo: jis sakė, kad visuomenė be darbo yra utopija.)

Tuomet
gyvenimas bus žaidimas. Bet kol kas turime vis daugiau ir daugiau
dirbti ir vis daugiau savo laisvo laiko laisva valia atiduoti kitam.

Štai
darbdavių atstovas sako nesuprantąs, ko žmonės bėga į užsienį – juk
gyvenimas ten brangesnis, net jei jie ir uždirba daugiau. Tai pavydo
deklaracija. Pabėgę žmonės gerina kitų darbdavių gyvenimą.

„Nesielk
taip, lyg gyvenimas truktų tūkstančius metų”, – grasina vienas darbo
skelbimas. Darbas (arba „profesija”) yra tai, ką „renkamės”. Tačiau ar
galima tai vadinti pasirinkimu, jeigu negalima nesirinkti? Darbas
oficialiojoje ideologijoje yra PRASMĖS šaltinis, o nieko neveikimas
susilaukia moralizavimo kaip tinginystė. Tačiau žinome, kad kartais
darbas gali būti beprasmiškas (bergždžias), o tam tikras nieko
neveikimas gali būti prasmingas (pavyzdžiui, rekreacija). Taigi darbas
pats savaime nesuteikia gyvenimui prasmės. O nieko neveikimas pats
savaime tos prasmės neatima.

Išmėginkime patį primityviausią
teiginį: darbo prasmė – užsidirbti pinigų, kad išgyventum. Iškart
galima pasakyti, kad pinigai negali būti „gyvenimo prasmė”, nes, kaip
žinote, tai tik iškeičiami popieriai. Reikia svarstyti visa tai, į ką
tie popieriai gali būti iškeisti, taigi patys matote, kokia neaiškybės
praraja atsiveria vos pradėjus svarstyti net ir pačią primityviausią
tezę apie darbo prasmę.

Kol kas kapitalizmo kritikai skiria
per mažai dėmesio klausimui, kokia yra darbo prasmė. Greičiausiai jie
bijo užgauti sunkiai triūsiančius darbo žmones. Be to, gali atrodyti,
kad tai – akivaizdus dalykas. Bet tai tik įspūdis.

Darbas
yra tai, už ką tikimasi „atlyginimo”. Taigi čia susiduriame su tam
tikros „lygybės” idėja. Atlyginimas turi būti „lygus” darbo vertei.
Arba – atlygintojas savo pajėgumu atlyginti turi „prilygti” dirbančiojo
darbo pajėgumui. Antraip pradeda augti skola.

Čia iškart
galima išvesti ir kitą lygybę: nesąžiningai arba neteisingai atlyginamo
darbuotojo įsiskolinimai už gyvenimą yra materiali jam atlyginimą
neteisingai mokančio darbdavio skolos savo darbuotojui išraiška. Taigi
jeigu visuomenė prasiskolinusi iki ausų, galima drąsiai daryti išvadą,
kad jos darbdaviai jai labai daug skolingi.

Ar čia paminėti ir
nepaminėti tradiciniai darbo prasmės apibrėžimai tinka ir
šiuolaikiniams gamybiniams santykiams? Pasitelkime pavyzdį, gražiai
iliustruojantį tuos santykius: realybės šou.

Tarkime,
darbdavys – pavadinkime jį „prodiuseriu Valinsku” (sutapimas su
realiais asmenimis – atsitiktinis) – sudaro sutartį su realybės šou
aktoriumi Andriumi, pagal kurią Andrius įsipareigoja gyventi Valinsko
diktuojamomis sąlygomis, o Valinskas įsipareigoja diktuoti sąlygas.

Kur
čia padėti lygybės ženklą? Iš esmės, kadangi Andrius nieko nedirba, –
jo gyvenimas yra žaidimas (arba vaidyba), – tai Valinskas jam nieko ir
nemoka arba moka „lygiai” nulį. Tuo tarpu Valinskas sunkiai triūsia
diktuodamas sąlygas.

Jų santykiai yra, galima sakyti,
natūralūs: už gyvenimo sąlygas Andrius „atsilygina” Valinskui natūra:
juk prodiuseriui iš esmės reikalingas Andriaus kūnas, jo kūniškas
buvimas. Šis buvimas Valinskui „neša” pelną: jis naudojasi jaunuolio
kūnu tam, kad galėtų atsilyginti savo rėmėjams.

Šia prasme
Valinskas irgi „atsilygina” Andriui natūra: jis suteikia Andriui būtį,
iš nieko paverčia „kažkuo”, sukuria sąlygas gyventi, taigi sukuria jam
gyvenimą, po to ir „išleidžia į gyvenimą” (arba „į žmones”).

Šiuo
atžvilgiu šio tipo gamybiniai santykiai nepaprastai panašūs į XIX
amžiaus „natūralius” darbdavių ir darbo jėgos santykius: juk kadaise
darbdaviai, užuot mokėję savo darbo jėgai atlyginimą, tiesiog kūrė jai
gyvenimą. Kapitalistai „išlaikydavo” darbininkų kaimelius, suteikdavo
jiems visą būtį. Žmonės dirbo „ne dėl pinigų”. Kai kuriais atvejais –
pavyzdžiui, plantacijų darbininkams – buvo atlyginama alkoholiu.
Santykiai buvo „natūralūs”, labai panašiai kaip realybės šou.

Žinoma,
galima prisiminti ir vergvaldystės epochą. Vergo gyvenimas – tai
„žaidimas”, „šventė”. Jis dirba ne už atlyginimą, ne dėl pinigų.
Panašiai kaip realybės šou dalyviai, jis negali ir nenori pabėgti, o
pabėgęs vis tiek lieka susaistytas.

Masės žmonių dirba už
minimumą – kokia jų darbo „prasmė”? Tai negali būti pinigai. Jie dirba
tauresniam tikslui. Savo kūnais jie „neša” pelną. Jie dirba tam, kad
taptų „kažkuo”, ne niekuo, nes, pasak reklamos, „jei tavęs čia nėra,
tavęs nėra niekur”. Juk laisvojoje rinkoje „niekam negali būti blogai”.
Jei tau blogai, tai tu esi niekas.

Šaltinis: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=10965724

Rodyk draugams