BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Darbas yra išleista energija - kiek atiduodi - tiek ir gauni.

Viename komentare po va šituo straipsniu, gerasis žmogus man kaip dovaną mestelėjo nuostabią frazę:

Darbas yra išleista energija - kiek atiduodi - tiek ir gauni.

Matomai šios frazės autorius norėjo pasakyti - “nebijokite dirbti, juk nieko neprarasite, o kuo daugiau įdėsite, tai tuo daugiau ir gausite”. Tai tiesiog idealus sakinys nusakantis darbo esmę - kiek atiduodi, tiek ir gauni. Štai konkretus pavyzdys:

Turiu du obuolius. Atiduodu juos kaimynui. Tas kaimynas kitą dieną atiduoda tuos du obuolius man atgal. Štai jums ir rezultatas! TURIU DU OBUOLIUS!

Bet pala… ar čia jums nepanašu į užburtą ratą? Pradžioje turėjau du obuolius, rezultate irgi turiu du obuolius.

Galima keisti obuolius į kriaušes, tas esmės nekeičia: Turiu du obuolius, keičiu į vieną kriaušę, paskui su kitu kaimynu tą kriaušę išsimainau ant dviejų obuolių. Ir vėl - turiu du obuolius!

Galima ir priartinti prie gyvenimo: Turiu du obuolius. Nunešu juos į turgų. Parduodu. Gaunu pinigų. Už tuos pinigus galiu nusipirkti ką tik noriu. Taigi - nusiperku lygiai du obuolius!

Galima dar labiau priartinti prie gyvenimo: Turiu du obuolius. Gaištu savo laiką, įdedu savo energijos, kūno pastangų ir iš tų dviejų obuolių padarau 40 obuolių. Paskui 38 obuolius parduodu tam, kad atpirkčiau savo sugaištą laiką, įdėtas kūno pastangas ir energiją. Velnias! Vėl liko tie patys DU OBUOLIAI!

Kiek bedirbtum ir ką bedirbtum niekaip neišeina pajudėti iš to pačio taško. Kiek įdedi, tiek ir gauni.

Klausykit - tai kam dirbt? Jei turiu du obuolius, tai kam man dirbt, kad vėl turėčiau tiek pat?

Mus vis bando įtikinti skambiais posakiais: “Darbas yra išleista energija - kiek atiduodi - tiek ir gauni”. Dirbkite dirbkite dirbkite… Nepasiduokime iliuzijoms. Čia tik frazės gražios, o rezultatas tas pats - du obuoliai, pradinis taškas…

Įsivaizduokime, jog reikia nueiti iš taško B į tašką A. Vienas žmogus eis tiesiai… Bet ką jūs? JIS YRA TINGINYS!!! Jis tingi eiti per aplinkui. Oi, ne… Mes tai tikrai nepatingėsime. Mes ne lodariai. Mes eisim ir padarysime didžiulį ratą. Mes nueisime papildomus 7 kilometrus. Nes mes kieti, mes netingim. Ir galiausiai mes atsirasime tame pačiame A taške! Na, tai kas, kad per aplinkui, bet užtat mes ne tinginiai!

Sakau tau - žmogus taip bijo būt pavadintas tinginiu, jog bet ką nudirbs, kad tik taip nebūt pavadintam.

Per baimę ir su skambiais posakiais bando mus valdyti. “Nebūk tinginys, tingėti negražu, o va darbas puošia…juk nori būti gražus..dirbk dirbk dirbk man MAN MAN… ir būsi geras, būsi gražus, būsi doras pilietis. O kas nedirba, tas - nedorėlis.”

Bet pala. Aš ir taip esu geras, gražus, doras pilietis. Tai kam man dirbt?

Rodyk draugams

The Lazy Environmentalist


Josh Dorfman

Joshas Dorfmanas veda kasdieninę radio laidą TINGUS APLINKOSAUGININKAS (The Lazy Environmentalist). Joje pasakoja, pateikia naujienas arba ima interviu iš specialistų apie tai, kaip nepatiriant kančios, nepersistengiant, savęs neprievartaujant, t.y. TINGIAI pagerinti savo gyvenimą, įnešti į jį žalios spalvos ir darnos su gamta.

Nereikia niekur lėkti, skubėti, nereikia įtempti akių skaitymui, tiesiog atsisėdi ir klausaisi žalių kalbų. Jau kažkada siūliau tingią Audio Anarchy informaciją, informaciją, kuri ateina nededant pastangų. Dabar siūlau dar vieną tokį pat tingų šaltinį The Lazy Environmentalist.

Aš šitoje laidoje įžvelgiu dvigubą tinginystę. Visų pirma, tai tingiai pateikiama informacija - nereikia skaityti. Visų antra, informacija pateikiama apie tai, kaip sugyventi su gamta. Gamta yra mechanizmas, kuris pats nusidirba darbus - ji pati išdygsta, pati pasilaisto, pasitręšia ir duoda vaisių. To nėra tradiciniame darže - ten reikia pačiam sodinti, pačiam laistyti, tręšti, kovot su piktžolėmis, saugoti nuo šalnų… Žmogus mokantis eko-logiškai ir eko-nomiškai sugyventi su gamta nebeturi dirbti. Juk nereikia rato sukti, jei jį su mielu noru suka gamta, nereikia vandens pašildyti prausimuisi, jei tai padaro saulė…

Būtent to ir moko tingusis aplinkosaugininkas…

Rodyk draugams

Ne piniguose laimė


Kai mano mama eina į parduotuvę, ji kartais paklausia manęs: “tai ką parnešti?” Aš visada atsakau: “laimės, meilės, sveikatos…” Ji vis šypsosi ir sako: “eik tu, tokių dalykų parduotuvėse neparduoda.” “Tai ko ten eiti, jei neparduoda?”, - šypsausi aš.

Nuo senų senovės lietuviai žinojo, jog ne piniguose laimė (tokia senoviška patarlė yra). Ir stengėsi lietuviai ieškoti laimės, o ne pinigą kalti. Kitokios vertybės buvo tada. Ir Lietuviai gyveno ilgai ir laimingai, o kai nusibosdavo gyventi iškeldavo didelę puotą, atšvęsdavo, galvą pasipuošdavo gėlių vainiku ir eidavo mariosna skandintis. Taip Simonas Daukantas rašo “Istorijoje žemaitiškoje”:


Tuos kraštus, kuriuose šiandien gyvena lietuviai …grekonys vadino
Hiperborėja ir Hesperija, zaunydami, jog tenai kraštas esąs vaisingas,
oras čystas ir sveikas, visi didžiai ir laimingai gyvoja, nežina nei
ligų, nei karių, nei skaugės, nei rūstybės tarp savęs, visi linksmi
triūsinėja taikiai visa savo amžių. Ju namais buvusios žalios girios,
penu vaisiai, stipę, arba mirę, rumiai, o įkyrėjus begyvoti pakėlę
puotą savo prieteliams bei gentims, paskui apsiklėstę vainiku jūroj
skandinantysis.
” p.23.

Cezaris “Galų karų užrašuose”, rašo, jog šiaurės tautų neįmanoma užkariauti, nes joms nereikia romėnų nešamų vertybių. Romėnams pinigas buvo vertybė, o lietuviams tų apskritų monetų nereikėjo, nes jie neturėjo ką su jomis veikti. Todėl lietuviai drąsiai laikėsi prieš romėnus, saugojo savo laimę ir nepriėmė mamonos. Tačiau Cezaris ir jo pasekėjai vis tiek sugalvojo kaip įkišti šiaurės tautoms pinigus ir taip užvaldyti. Klasta ir ilgu darbu buvo pavergtos šiaurės tautos.

Ilgai lietuviai laikėsi prieš pinigus ir puosėlėjo laimę, bei kitas vertybes. O kai pinigai užvaldė visą pasaulį, kai lietuviai irgi užsidirbo pinigų, tai jie pastebėjo, kad tikrai ne piniguose laimė. “Gi va, turiu pinigų, o vis tiek nelaimingas…“, - mąstė lietuvis. Nedaug tetrūko, kad gudrieji lietuviai vėlgi atmestų pinigus ir grįžtų prie savo senųjų puoselėtų vertybių ir dorai gyventų. Bet tas kažkas, kuris valdo pasaulį per pinigus susigriebė, jog taip gali atsitikti, todėl į pasaulį paleido dar vieną iškraipymą, dar vieną klastą, iškraipė patarlę: “ne piniguose laimė, o jų kiekyje…

“A, tai nesvarbu, kad turiu pinigų”, - pamanė lietuvis, - “norint būti laimingu reikia turėti jų tam tikrą kiekį.” Na, ir dirba lietuvis. Stengiasi užkalti didesnį pinigų kiekį ir manosi pasieksiąs laimę. Bet deja… galo nėra šiam procesui. Liko tik amžinas darbas, pinigų didinimas ir vilimasis laimės. Taip antrą kartą buvo apgautos šiaurės tautos, o su jomis ir lietuviai.

Atrodo koks kvailys gali patikėti tokia patarle, bet žmonės visgi taip apmulkinti, kad tiki, tiki, jog kažkada uždirbs tiek, kad bus laimingi.

Prisiminkime senas vertybes - “ne piniguose laimė” - kai Lietuvių tauta buvo didi ir didžioji Romos imperija nesugebėdavo niekaip jos pavergti. Prisiminkime vertybes, kurios mus darydavo stipriais, dorais ir laimingais ir nepriklausomais. Užteks dirbt, metas būti laimingiems!

Rodyk draugams

Arba moki, arba moki

Šiuolaikinė visuomenė jau baigia pereiti į trečiąją epochos “arba moki, arba moki” fazę.

Pirmasis “moki” reiškia žingeidumą, žinojimą, mokėjimą mąstyti ir išmokimą ką nors pasidaryti pačiam. Antrasis “moki”,  atvirkščiai, reiškia - bukumą, nemokėjimą mąstyti, nemokėjimą pasigaminti. Pirmuoju atveju žmogus savarankiškas, nes jis viską moka ir viską sugeba. Antruoju atveju žmogus yra nepilnavertis, jis nieko nesugeba, todėl jis daug moka pinigų kitiems, kad gautų tai, ko nori.

Pažiūrėkime kaip vyko šis metamorfozės procesas žmonijos istorijoje.

Pirmojoje fazėje žmogus vien tik mokėjo (mokėjimo ką nors padaryti prasme). Jis buvo nepriklausomas, visapusiškas ir visa mokantis. Žmogus mokėjo pasigaminti įrankių, pasistatyti namą, valtį, užauginti medį, vaikus, pasigaminti drabužius ir apavą. Jam niekam nereikėjo mokėti pinigų, nes jis pats viską mokėjo ir pats viską pasidarydavo. Pavyzdžiui, koks indėniukas ar aborigeniukas pats moka pasigauti žuvį ar nusiskinti vaisių ir už tai nemoka kitiems. O dabartinis žmogus net vaisiaus nemoka nusiskinti. Nesugeba sumąstyti kaip jam iš jo buvimo vietos patekti iki obels šakos ir nusiskinti obuolį! Todėl jis elgiasi pagal jam primestą schemą - einu dirbti, gausiu pinigų ir sumokėsiu tiems, kas moka obuolius skinti ir jie man duos obuolių. Jis visiškai nemąsto! Jei tik ko prireikia, tai vienintelis sprendimas yra - “einu dirbti…”

Antrojoje fazėje buvo įvesti pinigai. Kažkas žmones apkvailino. Žmonės jau pradėjo nebemokėti, nebežinoti kaip pasigaminti, jie pradėjo kvailėti ir nieko nesugebėti. Tokių bukų žmonių vis daugėjo. Ir kas galėjo taip apkvailinti žmoniją? Turbūt labai gudrus žmogus. Jis sako: “kam tau mokytis, sukti galvą, mąstyti? Geriau eik va padirbk man, gausi pinigų, o už juos galėsi nusipirkti visą Visatą, galėsi gauti ko tik panorėsi.” Kaip ten buvo nežinia, bet žmogus pateko į pinkles. Jis dabar dirba, vergauja tam kažkam, tas kažkas duoda pinigų, o už tuos pinigus neva tai gali gauti visko. Vis mažėjo mokančių (žinojimo prasme) ir vis daugėjo mokančių (pinigų prasme).

Dabar mes trečiojoje fazėje. Didžiausia masė žmonių jau nieko nebemoka, bet užtat UŽ VISKĄ MOKA! Apkvailinti mes tapome specialiai, t.y. per specializaciją. Žmogui įteigta - nemąstyk plačiai, mokėk vieną siaurą sritelę, mokėk kaip vieną varžtelį gerai pagaminti ir tu būsi profesionalas ir gausi už tai daug pinigų. Mokyklose jau nuo vidurinių klasių vaikai profiliuojami, universitete specializuojasi, o vėliau išvis pasineria į tokią siaurą sritį, kad tik jis vienas joje ką nors išmano. Kai reikia gintis bakalaurinius ar magistrinius darbus, tai studentas dažnai savo pasirinktą siaurą sritelę išmano geriau, nei jo dėstytojai, kurie žino plačiai, kurie žino visą sritį.

Man močiutė pasakojo, kad jos tėvas buvo labai sumanus ir viską mokantis žmogus. Jis mokėjo ir šulinį iškasti, ir namus pastatyti, ir buitį ir būtį sutvarkyti, ir apavo pagaminti… Jis viskuo aprūpindavo savo šeimyną ir juos to paties mokė. Dalis tų sugebėjimų perėjo ir močiutei.

O dabar žmonės nieko nebemoka.
- Pasidaryk batus.
- Ne, nemoku.
- Pasistatyk namą.
- Ne, nemoku.
- Išsiaugink vaikus.
- Ne, nemoku, geriau į mokyklą atiduosiu.

Visiškas absurdas, visiška bukystė. Žmogus nieko nemoka. Nemoka nusiskinti obuolio, nemoka pasistatyti namo, nemoka pasigaminti valgyti. Jam viską reikia pirkti. Žmogus bukas, priklausomas, jį kažkas valdo.

Specializacija pasidarė tokia siaura, kad net savos srities specialistas nebesupranta ką daro jo kolega. Biologas botanikas nesupranta biologo zoologo. Dar daugiau, vorus studijuojantis zoologas, neišmano ką kolega zoologas daro su drugeliais. Ir dar siauriau - drugelių specialistas entomologas neišmano kokie cheminiai procesai vyksta vabzdyje, tam jam reikia kolegų biochemikų konsultacijos. Net vieną vabzdį studijuojantis žmogus nebesugeba aprėpti jo viso. Ar tai ne bukumas?

Aš va sumąsčiau, kad man reikia batų. Kaip juos pasigaminti. Na, reikia kreiptis į specialistą. Geriausias specialistas mūsų kraštuose yra mano mamos draugės vyras. Jis visą gyvenimą dirba su batais. Jį net vardu niekas nevadina. Tik ir girdi: “reikia batų - eik pas Batuką”. Taip jį žmonės vadino. Nuėjau pas tą Batuką ir sakau:
- Man reikia batų.
- Oi, prašom, visokiausių turim.
- Tu batų specialistas?
- Oi, taip, visko pas mane galima gauti.
- Išmokink ir mane batus pasigaminti.
- Oi, ne, kam tau mąstyti, kam tau pačiam gaminti, gi “eik užsidirbk…” ir nusipirksi kokius tik norėsi.

Štai ir baigėsi visa profesionalo batų specialisto išmintis. Jis tik pardavinėja batus ir pats nemoka jų gaminti. Kreipiausi į avalynės taisyklą, bet jie moka tik taisyti batus, o gaminti ne. Kreipiausi į batų gamintojus. Jie sako: “iš pradžių eini pas dizainerį, jis padaro bato dizainą, tada batų padų gamintojas daro bato padą, tada odadirbys mums duoda odos, tekstilininkas medžiagos ir iš viso to mes padarome batą”. Ir čia yra grubi schema! Kad jūs žinotumėte kiek ten dar visokių specialistų už to stovi. Vieniems batams pagaminti reikia gal 100 įvairių specialistų. Koks žmogaus bukumas?

Buvau sutikęs indėną. Jis pats nusišauna žvėrį, nudiria ir pats iš tos odos pasidaro batus. Pats pasistato sau namą, pasisiuva drabužius, prasimano maisto ir taip savarankiškai gyvena. Žodžiu, jis pats vienas patenkina visus savo poreikius. Jis viską moka, bet už nieką nemoka.

Tačiau tokius žmones visuomenė laiko neišprususiais. Ko vertas indėnas, jei jis jokioje srityje nėra specialistas? Šiaip tai jis yra specialistas. Jis specialistas VISAME KAME. Jis viską moka. Tačiau visuomenė to nemato. Jai reikia siauro specialisto. Visuomenės siauras žvilgsnis ir ji nemato plačiai, duok jai siauruką ir vsio.

Taip ir gyvename - kiekvienas savo kalėjime, savo siauroje sritelėje, savo celėje. Nesugebam prasibrauti į kitas celes, nesugebam išsiveržti į laisvę, į pasaulį, aprėpti viską ir būti visapusišku, savarankišku žmogumi. Taip yra todėl, kad mes patys nemąstome, o į visus klausimus pateikiamas vienintelis atsakymas: “eik užsidirbk…”

Rodyk draugams

Iliuziniai pinigai

Sėdi žmogelis užmiesčio sodyboje ir pina krepšius iš vytelių. Kelias iki jo sodybos apaugęs karklais. Žmogelis juos pjauna, paruošia pynimui ir pina namuose. Ne tik pina, bet ir savo mažą vaikelį moko. Į dieną 2 krepšiai. Savaitgalį atvažiuoja apsukrus vyrukas ir paima iš jo krepšius po 10 lt už kiekvieną. 20 lt kart 30 dienų ir žmogelis uždirba 600 lt.

Mieste gyvena moteriškė ir dirba pardavėja. Ji pardavinėja krepšius. Už parduotą krepšį ji gauna po 10 lt. Parduoda ji 5.5 krepšius į dieną. 53 x 30 = maždaug 1600 lt.

Miesto moteriškė pasikėlus, nes uždirba dvigubai daugiau. Kažkada to žmogelio ir moteriškės keliai buvo susikirtę ir galbūt būtų išėjus gera šeima, bet tai, kad žmogelis uždirba tik 600 lt per mėnesį buvo apgailėtinas faktas. Tekėti už tokio yra savižudybė.

Tačiau paskaičiuokime:

Žmogelis dirba namuose. Jam nereikia važiuoti į darbą. Jis prižiūri savo vaiką ir nemoka nei auklei, nei darželiui pinigų. Užmiesčio sodyboje nereikia madingų drabužių, todėl rengiasi paprastai, tačiau turi ir išeiginių drabužių su kuriais rodosi viešose vietose, kažkiek daržovių užsiaugina, o visa kita nusiperka už parduotus krepšius. Kūrena sau krosnį malkutėmis iš gretimo miško ir karklų atliekomis.

Jam kainuoja (lt per mėnesį):
Būsto apšildymas ir komunalinės paslaugos - nulis
Drabužiai: paprasti - 20, išeiginiai - 80, viso: 100
Maistas - 50, plius visa kita užsiaugina darže
Kitos išlaidos - 50.

Viso išlaidų: 200 lt. Reiškia žmogelis gauna 600 - 200 = 400 lt gryno pelno.

Jai kainuoja (lt per mėnesį):
Būsto apšildymas ir komunalinės paslaugos - 300
Drabužiai: paprasti - 100, išeiginiai - 100, viso: 200
Maistas - 200, plius pietus kartais valgo kavinėje prie darbo 100
Kitos išlaidos - 200.

Priedo dar ji išleidžia papildomai, nes jos gyvenimo būdas reikalauja turėti papildomų dalykų, kurių tam  žmogeliui nebūtina turėti arba jis tai jau turi (kaip kelionės į gamtą ir auklė vaikui):
Mobilus telefonas - 20
Internetas - 30

Samdo auklę vaikui - 200
Kelionė į darbą - 80
Kelionė į gamtą užmiestyje - 100 lt.

Viso išlaidų - 1400 lt. Reiškia moteriškė realiai gauna 1600 - 1400 = 200 lt gryno pelno.

Ir reikėjo šitaip pūstis? Netekėsiu už 600 lt gaunančio žmogelio. Ot, tai boba. Galiausiai pasirodo, kad ji realiai gauna dvigubai mažiau, nei tas žmogelis.

Pinigai yra iliuziniai. Atrodo, kad jų daug, bet realiai tai jų tiek nėra. Aš čia nupiešiau dviejų paprastų žmonių paveikslus. Galima nupiešti turtingesnių žmonių paveikslus - tų, kurie uždirba po 2000 lt, 3000 lt, 10 000 per mėnesį. Tačiau tai esmės nekeičia. Realiai jie tiek negauna laisvų pinigų su kuriais gali daryti ką nori.

Ši paprasta istorija apie žmogelį ir moteriškę atvedė mane prie kitų linksmų istorijų - “arba moki, arba moki” ir “svarbu ne uždirbti, o patenkinti savo poreikius”. Apie jas kitą kartą.

Rodyk draugams

Darbas atim, laisvė duod

Mano vienam draugui patiko šis mano BLOG'as, tai jis atsidėkodamas papasakojo man nuostabią istoriją.

Buvo laikai kai jis sunkiai dirbo, paskui buvo laikai kai jis bala žino ką veikė, bet štai ne per seniausiai vėl sugalvojo sau gerą darbą. Tačiau tam darbui reikėjo geros komandos žmonių. Jis ėmė skambinti visiems savo seniems pažįstamiems su kuriais anksčiau dirbo. Žinoma, jis skambino pirmiausiai tiems, kurie labai gerai dirbo, kuriuos buvo galima pagirti už darbą. Perskambino nemažą kiekį žmonių ir visi geriausi darbininkai pasirodo nebegali dirbti, nes jau jiems negerai su sveikata, o kai kurie iš viso yra mirę. O tie, kurie pritingėdavo, prastai dirbdavo, nutaikydavo minutėlę pasilsėt - kuo sveikiausi.

Darbas atima žmogaus sveikatą ar net gyvybę. Labai svarbu darbe yra nepersistengt, kuo daugiau patingėt ir kuo mažiau pasiduoti darbui.

Na, o laisvė, atostogos, priešingai - duoda. Kiekvienas juk po darbo gauna atostogų, o jei suserga gauna pailsėt nuo darbo - į kokią sanatoriją ar šiaip kur. Atkreipkite dėmesį - žmogus pailsi nuo darbo ir pasveiksta, atgauna jėgas. Taip taip - darbas yra blogybė nuo kurio reikia ilsėtis kuo daugiau.

Žmogus daro didžiulę klaidą - pailsi, pasveiksta, susitvarko savo žaizdas ir vėl puola į darbą. Ir vėl gadinasi ir savo sveikatą ir savo gyvenimą nesuprasdamas, kad darbas atim, o laisvė duod.

Taip tęstis negali. Pradėkim nuo mažų žingsnelių - ilginkime savaitgalius, simuliuokime, atostogaukime, ilsėkimės, o svarbiausia, kuo mažiau dirbsime tuo daugiau turėsime laiko pamąstyti: “kas čia yra ne taip?”, “kodėl visą gyvenimą turiu dirbt, o laisvas tampu tik pensijoje? Pensijoje jau turiu laiko ir galiu daryti ką NORIU, bet deja, jau NEGALIU, jau sveikata ne ta.”

Užburtas ratas, arne? Dirbi tam, kad išsilaisvintum, kad galėtum TURĖTI, GALĖTI, bet kai visą gyvenimą dėl šių dalykų pradirbi, tai pasirodo, kad nei TURI, nei GALI.

Rodyk draugams