BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atsipūskim

Berniukas pusto dalgį

Šią savaitėlę teko paplušėti su dalgiu. Kaltas kaltas…prisipažįstu - dirbau. Tačiau turiu ir pasiteisinimą - nešienavau visko ištisai. Šienavau tik takelius, kuriais dažnai vaikščioju. Jau sunku kojas buvo kilnoti per tas žoles, o be to, kai palyja tai šlapias kelnes paskui reikia džiovint. Todėl ryžaus prasišienaut. Šiemet sumažinau takelių skaičių, kad mažiau darbo būtų. Nes neverta juk šienauti, jei vos keletą kartų naudosiesi tuo keliuku. Reikia pasirūpinti tik tom vietom, kur dažnai naudosi.

Šienauju aš šienauju ir vis galvojo - va kvailas žmogus, iš to darbo vien nelaimės. Atrodo va gyventum sau laisvas, nieko nedirbtum, tada turėtum daug laiko, vaikščiotum visur, o jei daug vaikščiotum, tai takeliai ir patys išsimintų ir nereikėtų šienauti.

O dabar - atsiranda visokių darbų, kol juos darai, tai ir vaikščioti, dykinėti nėra kada. Mažai vaikščioji, tai viskas žole ilga apsitraukia ir tenka tada vėl dirbti - šienauti.

Taip darbas darbą gimdo. Jei pradėjai dirbti, tai tas darbas tau sukels dar daugiau darbų, o tie darbai dar daugiau ir taip tęsis be galo. Kiekvienas darbas yra Sizifo darbas. Sizifas ritina akmenį į kalno viršūnę, o kai užritina, tai šis vėl nurieda ir Sizifas vėl turi ritinti jį iš naujo.

O ar pagalvojot kam Sizifui tas akmuo ant kalno? Kas nuo to atsitiks? Gražesnis kalnas bus? Namą jis ten statys ar ką? Ar negeriau, kad tas akmuo gulėtų ten kur jis guli? Pakalnėje.

Sakau jums, kai tik atsiranda koks nors nenatūralus poreikis - pasistatyti per didelį namą, įmantriau pavalgyti, užridenti akmenį ant kalno - iš karto prasideda Sizifo darbas. Jis yra amžinas. Kiek bedirbtum, vis tiek galutinis rezultatas tas pats. Išeisime iš šio pasaulio tuščiomis rankomis. Visi turėsime lygiai tiek pat.

Tad ar nevertėtų šį gražų gyvenimėlį prabimbinėti, praatostogauti, praleisti taip, kaip norime, užuot įsikinkius į darbus?

Darbas darbą gimdo. Reikia mąstyti kaip išbraukti iš darbotvarkės nors vieną darbą ir jis jau nebesukels kitų darbų, iš jo kylančių darbų. Tik po truputį atsisakydami vieno darbo po kito, galime išsilaisvinti nuo amžinosios darbo vergovės, nuo Sizifo darbo.

Va, aš šienauju vien dėl to, kad turiu darbų ir neturiu kada bimbinėti. O jei daug bimbinėčiau takeliai patys prasimintų ir nebereikėtų šienauti.

O mūsų senoliai lietuviai visgi buvo labai protingi žmonės. Kai kas sako, kad jie darbštūs buvo, dirbdavo nuo ryto iki vakaro… Tas yra ir netiesa ir nesąmonė. Iš tikrųjų jie buvo labai netgi sveikai tingintys žmonės. Tik vėliau išsigimė, kai pradėjo iš jų viską atiminėti, nacionalizuoti, kolukiavizuoti, įvedinėti elektrą. Ko gi žmogeliui reikėjo - pasisėdavo, pasigaudavo bitelių, už elektrą mokėti nereikia, sėdi sau, valgai, mąstai, po girias vaikštai ir renki uogas, grybus, lapus… Jokių vargų ten senovėje nebuvo, kol neatsirado vienas koks nors darbas. Pavyzdžiui, atėjo kunigaikštis ir pasakė - nušauname tave arba dirbk man - atiduok pusę savo grūdų ir karvę. Arba kolūkių kūrimo laikais - atiduok viską, už tai mes tau duosime namus gyvenvietėje. Arba kitais laikais… Ir kai tik žmogus pradėdavo dirbti, tai ir įsiveldavo į kone amžiną darbo ratą.

O kad lietuvis nemėgo darbo, tai jau matosi iš mums palikto turto - lietuvių kalbos. Tai aš supratau bešienaudamas. Truputį pašienauji ir stop. Prakaitas bėga, sunku. Iš karto išsitrauki pustyklėlį ir pustai. Iš tikrųjų nei ten reikia pustyti nei ką. Bet senovės lietuvis va sumanė - reikia gi atsipūsti nuo darbo, vaizduosiu, kad pustau dalgį, kad labai svarbų darbą darau. O kokis ten darbas? Stovi, ranka makaluoji, ilsiesi… Ir kalboje žodis liko užkoduotas - pustyti, nuo žodžio atsipūsti. Kuo daugiau pustai, tuo geriau. Mačiau profesionalius pjovėjus - papjauna porą metrų ir jau pusto. Ir jam gerai - ilsisi, ir užsakovui gerai - mato, kad dirba, ir žmonėms gerai - lygiai nupjauna. Kai gerai pailsi, gerai išpustai dalgį, tai lygiau nupjauni. Ir visi patenkinti. O tereikia nepersistengti ir gerai atsipūsti.

O ar žinote, kodėl žmonės kartais pusto rankas (trina rankas vieną į kitą) prieš pradėdami kokį nors darbą? Aš tai supratau kai reikėjo lįsti į šaltą šaltą vandenį. Tada bet ką darai, kad tik galėtum nors kiek pratemti tą akimirką prieš lendant. Darbas žmogui irgi nemielas, kaip ir ledinis vanduo, todėl žmogus dar prieš darbą stengiasi nors minutėlę atsipūsti - papustyti rankas. O kol pustai, kol vaizduoji, kad ruošiesi darbui, tai juk niekas nepriekabiauja ir gali sau minutėlę ilsėtis.

Geriausia išeitis yra pasipustyti padus ir išvengti bet kokio darbo. Taip daro dauguma žmonių. Dar pusvalandis iki darbo pabaigos, o žiūrėk jau trijų darbuotojų nėra - padus tik pasipustė ir išvarė.

Kitas gražus veiksmas padedantis išvengti darbo yra išsipustymas. Ar jūs matėte nors vieną žmogų, kuris išsipustęs dirba? Dažniausiai žmogus dirba su darbiniais drabužiais ir atrodo oi kaip nešvariai ir negražiai. Išsipustęs žmogus nedirba, jis švenčia. Jis švenčia, kad nereikia dirbti. Šventa diena yra tada, kai nereikia eiti į darbą. Vienintelė profesija, kurios atstovės pustosi eidamos į darbą yra prostitucija. Bet ir tai, kai tik darbas prasideda, tai jos nusirengia visus apdarus ir to išsipustymo nelieka. O dar sako, kad darbas žmogų puošia. Tai kodėl tada šventomis dienomis žmogus gražiai išsipustęs, o darbo dienom vaikšto kažkoks tepaluotas, miltuotas, betonu apsidrabstęs, prakaitu apsipylęs ar kaklaraiščio užspaustas? Jums tai gražu? Man tai ne.

Lietuvis buvo gudrus. Kiekviename darbe jis nors dalelę stengdavosi patingėti, sugalvodavo veiksmų, kuriuos reikia būtinai padaryti, kad tik atsitraukti nors trumpam nuo darbo. Kad ir toks paprastas dalykas - pustyti dalgį, o tiek išminties, tiek darbo išvengimo…

Rodyk draugams

Talentingi žmonės


Anksčiau visi žmonės buvo talentingi. Jie patys mokėjo pasistatyti namus, prisirinkdavo maisto laukuose ir miškuose, pasirūpindavo drabužiais ir visais kitais reikalingais dalykais. Jie visko turėjo ir viską mokėjo. Ko jiems prireikdavo, tai jie patys pasidarydavo, nes buvo labai talentingi.

Todėl jie nieko nepirkdavo. Tačiau senovės laikais tam tikrame regione (Šumere, Babilone, Viduržemio jūros baseine) ėmė rastis ne tokių protingų ir talentingų žmonių. Jie nebesugebėjo jau pasistatyti namo, ar pasigaminti valgyti. Jie teišmanė vieną kokią nors sritį, o kitose srityse talentų neturėjo. Todėl jie pradėjo dirbti ir pradėjo pirkti tai, ko nesugebėdavo patys pasigaminti.

O pinigus jie pavadino talentais, savo prarastųjų gabumų atminimui.

Taigi, seniau žmonės visi buvo talentingi (turėjo gabumų), o prasidėjus civilizacijoms talentingi buvo tik tie, kurie turėjo talentų (pinigų).

Pirmą kartą žodis “talentas” reiškiantis pinigus sutinkamas Biblijoje (Mato evangelijoje 25:14-30). Tuo metu talentas buvo didelės vertės. Vieną talentą sudarė 6 000 denarų, o vienas denaras buvo dienos užmokestis. Taigi, kad gauti vieną talentą, turėjai pradirbti 20 metų. O jei dar priskaičiuosime pinigus, kuriuos turi išleisti pragyvenimui, namo statybai, buičiai, mokesčiams, tai vieną talentą galėtum tik pradirbęs visą savo gyvenimą.

Analogiška situacija ir dabar. Jei nori būti talentu, t.y. profesionalu savo srityje, tai turi ten dirbti bent 20 metų. Tada savo srityje būsi labai kietas. Šiandienos žmonės visą gyvenimą pradirba batsiuviais, elektrikais, statybininkais ar mokytojais ir tik tada gali būti laikomi labai gerais tos srities specialistais arba talentingais toje srityje.

Necivilizuoti žmonės buvo talentingi. Tai rodo, kad jie nepirkdami visko turėjo. Prasidėjus civilizacijoms talentingi (turintys talentų) buvo tik turčiai, pavyzdžiui Egipto valdovai, Cezaris, graikų oligarchai ir kiti turtingi žmonės. Vienas Egipto karaliukas sumokėjo Cezariui 6 000 aukso talentų, kad gautų “Romos Draugo ir Sąjungininko” statusą. Dabartinėmis kainomis išreiškus, tai būtų 3 milijardai JAV dolerių.

Pačioje civilizacijos aušroje galime stebėti perėjimą nuo talentingų (turinčių gabumų) prie talentingų (turinčių pinigų). Arba, E. Fromo žodžiais kalbant, galime pasakyti, kad stebime perėjimą nuo buvimo, prie turėjimo. Kažkada žmonės buvo talentingi, o dabar jie tik turi talentus.

Tikėsimės, kad civilizacija ateity pasuks prie kitokių vertybių. Svarbiausia bus ne pinigai, o kitos vertybės. Ir vėl susigrąžinsime talentus, vėl mokėsime patys viską pasigaminti ir vėl niekam nebemokėsime. (žr. anksčiau parašytą tekstuką Arba moki, arba moki).

Rodyk draugams

Karoshi - mirtis nuo persidirbimo

Tvirtas sveikas trisdešimties metų vyras 12:00 vietos laiku krenta ant gamyklos cecho grindų ir daugiau niekada nebeatsikelia.

Japonai, tai pavadino Karoshi (wikipedia). Paraidžiui verčiant į lietuvių kalbą, tai skambėtų kaip - mirtis nuo persidirbimo. Pirmasis toks atvejis užfiksuotas 1969 metais. Gal niekas ir nebūtų atkreipęs dėmesio į tai, jei po 20 metų nebūtų kritę vietoje keletas jaunų aukštas pareigas užimančių verslo atstovų. Jie krito darbo vietoje be jokių išankstinių ligos požymių.

Kiekvienais metais Japonijoje paduodama 1000 prašymų skirti kompensaciją dėl sutuoktinio mirties nuo persidirbimo fenomeno. Patenkinami tik 5-10 procentų tokių prašymų. Dėl biurokratijos ar dėl paprasto nežinojimo šimtai mirusiojo artimųjų net nesikreipia dėl kompensacijos gavimo. Kai kas priskaičiuoja netgi 10 000 mirčių per metus nuo širdies ir kraujagyslių ligų, susijusių su persidirbimu.

Stresas ir nuovargis kaltinami dėl tokių staigių ir netikėtų mirčių. Dar galėtume pridėti ir tuos žmones, kurie neatlaikę įtampos ne miršta, o patys nusižudo. Tada statistika darosi dar kraupesnė. Ir tai vien tik tiesioginės mirtys nuo persidirbimo. Čia neskaičiuojami nelaimingi atvejai kai darbininkai žūna darbe ar yra sužalojami.

Matydami mirčių kiekį Japonijos teisininkai ir gydytojai įsteigė Karoshi pagalbos liniją. Jie padeda karoshi aukoms. Įdomus faktas, kad šie pagalbininkai patys savo pavyzdžiu rodo kaip nepersidirbti. Karoshi pagalbos linija dirba tik darbo dienomis - dvi valandas iki pietų ir tris valandas po pietų.

Japonai - “nemirtinga” tauta. Jie išranda vis naujų nusižudymo būdų, tačiau kaip gyvi taip gyvi. Feodalizmo laikais jie stebino visą pasaulį pasidarydami charakiri, II pasaulinio karo metais - stebino kamikadzėmis, o dabar stebina nauju mirtį reiškiančiu keiksmažodžiu - karoshi. Karoshi - moderniausia savižudybės forma: mirtis darbe, mirtis nuo darbo, mirtis nuo persidirbimo.

Japonai darbinga tauta, tačiau neužmirškime, kad 71 procentas lietuvių savo darbą laiko įtemptu ir sukeliančiu stresą. Pagal tai pirmaujame Europoje!

Ar ne metas atsipūsti?
 

Rodyk draugams

RB apie darbą


Šiame blog'e radau labai puikų RB komentarą. Žmogus kitais žodžiais pasako, ką aš bandau dėstyti čia. Galbūt jam netgi geriau pavyko keliais žodžiais paaiškinti situaciją, nei man visuose blog'o įrašuose. Dėl šių priežąsčių jo komentaras nusipelno būt iškeltas čia, kad visi matytų. Štai jis:

Nemanau, kad kiek atiduodi
tiek ir gauni. Gauni beveik visada mažiau. Jau vien dėl to, kad darbas
tiesiogiai proporcingas ir prarastam laikui, kurio, žinia, dar nieks
nesugebėjo atsiimti. Be to dar yra toks dalykas kaip darbdavio pelnas.
Kas man pasakys kodėl nuolat augant darbo našumui, vystantis
technologijoms ir darbuotojų gebėjimams darbo nei per plauką nemažėja?
Kai kurie ekonomistai jau tvirtina, kad žmogus šiais laikais galėtu
dirbt po keturias valandas ir nuo 40 metų išeit į pilnai aprūpintą
pensiją, bet to nėra ir dar ilgai nebus. Kodėl? Galbūt todėl, kad pvz.
turtingiausi Anglijos žmonės vien per pereitus metus pasididino savo
turtą 20%. O tai tikrai yra milijardai litų. Ir jie nenukrito iš
dangaus ir nebuvo uždirbti dieviškų sugebėjimų pagalba. Juos uždirbome
mes visi ir aš tame tarpe. Uždirbome ir kaip tai netyčia perleidome
juos kitiems ir niekada nebeatgausime jokiu pavidalu.

O šiaip pats darbas nėra blogis. Vaikai statydami smėlio pilis
irgi dirba ir tai jiems yra malonu ir jie nesuka galvos dėl atlygio.
Bet kai reikia dirbti ne dėl to, kad tu to nori, ar tau patinka, o
todėl, kad kažkas patvarkė taip, kad be darbo tu elementariausiai
neišgyventum, kai reikia griebtis šiaudo, kad tavo vaikai būtu
pamaitinti - tai čia yra totalus blogis, paverčiantis žmogų vergu. Tada
tikrai geriau vergas tinginys nei vergas pats nesuprantantis savo
apgailėtinos būklės.

RB

Rodyk draugams

Gegužės 1-oji - darbininkų nedarbo diena

- Tu filatelistas, renki pašto ženklus?
- Taip, kolekcionuoju markutes.
- Liuks. Kviečiu tave į šventę - ten visą dieną nebus galima keistis pašto ženklais.
- Tai argi tai šventė?

Šiaip jau taip yra surėdyta mūsų pasaulyje, kad žmogus mėgsta daryti tai, kas jam patinka ir stengiasi daryti tai kuo dažniau. Jam tai yra malonumas ir teikia džiaugsmą. Šventė filatelistui yra filatelistų sambūris kur jis gali keisti markutėmis, šventė tenisininkui, kai jis gali pažaisti tenisą, o futbolininkui šventė, kai organizuojamos varžybos ir jis gali sudalyvauti. Va, čia tai šventės… O jei krepšinio šventėje nebus žaidžiamas krepšinis, alaus mėgėjų šventėje bus negalima gerti alaus, o tik limonadą - tai kas čia per šventės? Niekas į tokias šventes neis…

Jeigu darbininkams patinka dirbti, tai jie tuo turėtų mėgautis. O darbininkų dieną, jie turėtų mėgautis dar daugiau. Darbas jiems yra šventė. O nedirbti reiškia nepatirti malonumo. Nedirbti yra blogai…

Bet paradoksas - darbininkai elgiasi priešingai. Per darbo šventę JIE NEDIRBA!!!

Tai kas ką apgaudinėja? Sako: “Darbas - malonumas”, “Dirbti - gėris”. O kai tik nutaiko valandėlę, tai iš karto nedirba. Kiekvienas laukia nesulaukia savaitgalio, kada galės nedirbti ir nemėgsta pirmadienio kada teks keltis anksti ryte ir eit į darbą. Kiekvienas stengiasi sutrumpinti darbo dieną ir nusimuilinti nuo darbo. Yra aišku darboholikų - bet tai čia išimtis. Jie jau ligoniai. Tai patalogija, o ne taisyklė. Apie juos teks kalbėti atskirai.

O šiandien apie šventę. Kaip kilo darbininkų šventė?

1886 m. gegužės 1-ąją Čikagos miesto policija buvo priversta malšinti
darbininkų demonstraciją, kurios metu darbininkai reikalavo sutrumpinti
darbo laiką iki 8 valandų per dieną.

Sutrumpinti? Tai kam trumpinti, jei jiems darbas yra gėris ir malonumas? Che… kiekvienas iš tikrųjų natūraliai dirbti tingi, darbo nemėgsta, stengiasi jo išvengti.

Prisidėkime visi prie darbininkų šventės - reikalaukime sutrumpinti darbo dieną, reikalaukime sutrumpinti darbo savaitę, reikalaukime daugiau išeiginių, reikalaukime septynių dienų savaitgalio, kol galutinai išsilaisvinsime iš darbo ir galėsime gyventi laimingai, o visą laiką skirti šeimai, mylimam žmogui, savo pomėgiams, mąstymui, žodžiu, laisvam gyvenimui.

Rodyk draugams