Tingėjimo filosofija

Černobylio elektrinė po sprogimo.
Foto (c) Wikipedia - The Free Encyclopedia

Teksto autorius: Vaidas Norbutas

Viskas dėl nežinojimo

Daugkart skaičiau puikią Jono Markūno knygą „Žmogaus gyvenimo nesėkmių bei ligų priežastys
ir galimybės jų išvengti“ ir atmintin įsirėžė viena iš daugelio
jo puikių minčių – žmonės ir žmonija labai daug kenčia dėl
nežinojimo. Perfrazuodamas pasakyčiau taip: nežinojimas, nenoras
žinoti, blogo darymas žinant beveik visų didelių nelaimių, bėdų,
ligų ir net katastrofų priežastis. Nežinom, kad NET saikingas
alko-tabako nuodų vartojimas padaro didelę žalą, abortais žudom
vaikus motinų įsčiose, o tuo pačiu savo geneologinį medį, ateitį
ir norim laimės. Nors gyvenam pertekliuje, matome žurnalistų sukurtą
krizę… Kas bus? Mirsim iš bado? Nebus darbo? Dirbti baisiai nenorim,
o darbo netekti bijom. Paklauskim savęs kas mums svarbiau – darbas,
kur darbdavys žemiau už šunį TAVE laiko ir tu jam tarnauji ar namie
šalia tavęs mylimo žmogaus artumas…

“Netrukdykit tėvelis dirba operatoriumi
prie pulto”, “Man darbas, netrukdyk…” Ir  retas bijo kad
nuo alkoholio jau kvailėja, kad nyksta kaip asmenybė, jie labiausiai
bijo netekti darbo… Nes nebus ką valgyti… Gyvybę palaiko NE darbas,
o maistas ir vidinė kūrybinė ramybė, kurios dirbdami nematome. Dešimtis
žmonių sutik gatvėje ir paklausk, kaip gyveni? Kaip sekasi? “Nu
dirbu jau kitame darbe”, “Šį mėnesį uždirbau 200 Lt premiją”,
“Aš dar nedirbu” - sako jauna mergina, – “studijuoju”. Žodžiu
visi pradeda kalbėt apie darbą. Suprantama kai negyvena tik dirba
nėr apie ką daugiau kalbėti. Jie nežino kokias baisias pasekmes
atneša darbas visur ir viskam. Jie dirba, nes nežino kaip galėtų
pradėt gyventi.

Darbas pavojingesnis už
atominę bombą

Iš pirmo žvilgsnio gali skambėt
keistai, nes atominė bomba yra darbo rezultatas kur vienareikšmiškai
nukreiptas ne vien žmonėms, o žmonijai naikinti. Kiti sakys,
darbas apskritai gėris, tik šis konkretus atvejis yra blogis,
net ne specialistui aišku aišku - atomą bombai panaudoti yra blogis,
PRADEDA ATRODYT reik daug dirbti (ne palikt ramybėje, bet dirbt!) kad
atomą padaryt taikų aplinkai ir žmonijai – tai gėris, ekologija?..
Ar tik jos iliuzija? Taigi bandysime giliau pažvelgt į žmogaus
taikaus darbo prasmę, būtent kuo jis toks pavojingas.

Taikus atomas - tarnauti
žmonijai

“Taikus atomas – tarnauti žmonijai
” šis šūkis rusų kalba kabojo Černobylio r. Pripetės m. Lenino
atominėje elektrinėje ties įėjimu. Černobylis mažai žinomas nedidelis
Ukrainos miestelis turėjęs turtingą, labai švarią gamtą daug vienkiemių,
kelių šimtų metų istoriją. Žinomesnis pasidarė, kai po keleto
metų spartaus socialistinio darbo apie 1970m. buvo atidaryta pirmieji
elektrinės blokai. Tai buvo gal kokia devinta atominė elektrinė SSRS.
Šalia buvo statomas atomininkų miestelis Pripyat (Припять).
Gyvenime jei ką darome, bent klauskim savęs, kam tai darome, kokia
to viso prasmė. Kam SSRS tiek atominių, neskaitant kitokio tipo elektrinių.
SSRS visame pasauly norėjo būti žinoma, kaip labai pigios elektros
šaltinis. Iš to suprantu kad didžiąją elektros dalį linijom eksportuotavo
į užsienį, dar didelę dalį karo pramonės gamybai ir įvairių
žaliavų išgavimo pramonei, labai daug elektros reikia šimtams stambiausių
gamyklų ir planuota netoli elektrinės statyt dar daug naujų gamyklų
– IR VIS KAD DARBO SUTEIKTI LIAUDŽIAI… Be viso, to, kas išvardinta
likdavo daug nepanaudotos elektros, o elektra žmonių buityje sudarydavo
mažesnę dalį visose atominėse jėgainėse gaminamos elektros. Juk
1970 m. ir vėliau elektros prietaisai apskritai buvo deficitas.
Pagrindinis elektros prietaisas - Iljičiaus lemputė. Tūkstančiai
Pripyat atomininkų miestelio gyventojų dirbo toje elektrinėje. Darbas
darbas ir darkart darbas, našumas buvo svarbiausi “gyvenimo” uždaviniai. Tai buvo moderniausias ir turtingiausias
SSRS miestelis. Jame rodės jau beveik aušta šviesus komunizmo rytojus.
Turėjo prisidirbęs daug pigios elektros ir reaktoriaus šilumos radiatoriuose
žiemą, bet NE VISOMS ŠEIMOMS tai suteikė VIDINĖS ŠILUMOS IR ŠEIMOS
HARMONIJOS.  Buvo turtingi be dvasios vertybių. Prypiat viename iš
turtingiausių SSRS miestelių  buvo didžiausi ir abortų skaičiai.

Taikaus atomo išdaigos. Eksperimentuotojų
darbo prasmė

Žmonės dirbo vis daugiau ir daugiau.
Elektros poreikiai statyboms ir sparčiai augančiai gamybai augo. Projektuojami
5 ir 6 reaktoriai. 1983 m. įrengtas ketvirtas RBMK1000 reaktorius.
1986 m., balandžio 26d. stabdomas remonto darbams. Prieš stabdant
gautas nurodymas “iš viršaus” atlikti eksperimentą. Jam rinktasi
iš 2 vietovių nes reaktoriai vienodi –tai turėjo būti arba Ignalinos
arba Černobylio elektrinė). Daug šia tema internete yra informacijos,
taigi trumpai apie eksperimentą. Reaktorius gamina vandens garą, kuris
suka turbinas gaminančias elektrą. Bandymo esmė – kiek laiko iš
inercijos suksis turbina nutrūkus garui, iki dyzelgeneratoriaus įjungimo.
Atjungus reaktoriaus apsaugą, ir trūkstant aušinimui vandens žaibiškai
išaugusi temperatūra išdegino reaktoriaus kanalus. Nuo karščio
deformavosi reakciją lėtinantys grafitiniai strypai prasidėjo nekontroliuojama
grandininė reakcija pasibaigusi 2 galingais sprogimais. 2000 tonų
gaubtas akimirksniu išlėkė į orą kelių kilomentrų spinduliu,
o radiacija po valandos rodė 16 000 rengenų per valandą. Tai PRILYGINTA
mažiausiai 400 atominių bombų numestų ant Hirosimos Japonijoje kai
žuvo 120 000 žmonių. Elektrinės sprogimas invalidais paliko virš
6 mln. žmonių, o šimtai tūkstančių jau mirė tiesiogiai nuo radiacijos
ar nuo jos sukeltų ligų. Prypiat tapo miestu vaiduokliu šimtmečiams,
o apie 2 200 kaimų - griuvenomis. Oro ir žemės likvidatorių technika
radioaktyviame autokapinyne už Prypiat. Pasitarnavo taikus atomas žmonijai.
Net 400 kartų stipriau nei atominė bomba.

Likvidatorių
darbo reikšmingumas

SSRS nuo visuomenės ir pasaulio dar
bandė slėpti katastrofą. Net kai Švedijoje užfiksuota radiacija
4 kartus viršijo normą, SSRS pasiaiškino – įvyko eilinė avarija
elektrinėje. Aišku evakuoti Prypiat ir kitų kaimų gyventojus ir
likviduoti padarinius pradėta tikrai per vėlai. Kurčiatovo universiteto
mokslininkai nustatė, kad po galingo 2 sprogimo į aplinką išmesta
ar išspinduliuota beveik visa radioaktyvi medžiaga. Taigi man labai
sunku kalbėt apie keliasdešimt tūkstančių likvidatorių darbo prasmę,
kai radiacija jau seniai pasklidusi, kai dviejų Lietuvų ploto teritorija
žmogui šimtmečiais gyvent netinkama. Pirmieji likvidatoriai - tai
56 gaisrininkai atvykę pagal iškvietimą gesinti eilinio gaisro elektrinėje.
Per vėlai jie sužinojo, kas įvyko, taigi visi greit mirė, o kai
kurie dėl milžiniško radiacijos lygio ir užbetonuoti reaktoriuje.
Vienas iš vėlesnių likvidatorių pasakojo apie tą juodą darbą
- SSRS taktika buvo tokia: vienas darbe
žūsta tragedija – tūkstančiai statistika.
Saugos priemonių nieks normalių nedavė, maistas prastas, profilaktinės
priemonės pavėluotos. Jei likvidatoriai būtų buvę gerbiami, jiems
tikrai būtų davę profesionalias tokio “juodo” darbo priemones.
Ko likvidatoriaus pagyrimo raštas vertas, kai žmogus kapuose?

Akivaizdu SSRS tikslingai siekė sunaikinti
tuos žmones, kad nereikėtų vėliau socialinių išmokų ir kitokių
privilegijų suteikti, tikslingai vykdė likvidatorių naikinimo politiką.

Tik baigėsi
žmogaus veikla – gamta savaime
greit ir lengvai atsigavo

Ėjo kartą pagrandukas
per mišką, bet tik jis vienas žinojo, kad dar prieš sprogstant
Černobylio atominei elektrinei, jis buvo ežiukas.

Dviejų Lietuvų ploto teritorija žmogui
šimtmečiais gyvent netinkama.  400 atominių bombų reaktoriaus sprogimas
smogė ir gamtai. Krito arčiausiai reaktoriaus gyvenę gyvūnai, aplink
reaktorių susidarė nemažai hektarų “raudonojo miško” sudžiūvusio
nuo didelės radiacijos. Jis buvo iškirstas ir palaidotas 1 metro gylyje
po žeme. Greit toje vietoje pradėjo atželt naujas miškas, teritorijas
iš kurių išvyko žmonės užėmė gyvūnai: daug laukinių arklių,
elnių, briedžių, vilkų, o įdomiausia sulaukėjusių šunų ir kačių.
Kurie pasišalinus žmogui užėmė jo būstus, tiek kaimo ,tiek miesto-vaiduoklio
ir sparčiai prisidaugino. Gyvūnams žmogus nereikalingas.

Net mokslininkai negali atsižavėti natūraliu Černobylio draustiniu ir stebisi kad gyvūnams ir augalams nieko
nereikia daryti tik palikt juos ramybėje ir gamta viską savaime susitvarkys.
Miesto gatves jau pradeda dengt samanos, šaligatvius žolė ir Pripyat
miestelis pradeda virsti džiunglėmis kurios taip vilioja turistus
ir ekstremalių pojūčių mėgėjus. 30 km spinduliu nuo sprogusios
elektrinės paskelbta radiacinės apsaugos zona. Vaikščioti griežtai
draudžiama.

Įsivaizduojate? Ten kur žmogus dirbo
ir gyveno gamta skurdo, o kai žmogus išsikraustė po atominio sprogimo,
tai gamta atsistatė. Gyvūnijai atominis sprogimas pakenkė mažiau,
nei nuolatinis žmogaus darbas tame regione. Žmogus aria laukus, asfaltuoja
kelius, melioruoja, naudoja įvairias sintetines trąšas ir pesticidus
pasėliams ir daržovėms. Visa žmogaus ūkinė veikla arba, kitaip
sakant, darbas kenkia gamtai. Ir tik panaikinus žmogaus darbą didelėje
teritorijoje gamta atsistatė.

Taigi vidinė ramybė, tikėjimas IR
NIEKO NEDARYMAS (TINGĖJIMAS) leido gamtai susigražint žmogaus suniokotus
plotus. Gyvūnai irgi patys susitvarko ir toliau sėkmingai PATYS tvarkosi,
atsiranda daug retų augalų, kurie dėl žmogaus veiklos Černobylyje
buvo išnykę. TAIGI VISKĄ IŠSPRENDŽIA TIK TINGĖJIMAS – TINGĖTI
STATYTI, NEREIKS DIRBTI, LIKVIDUOT ATLIEKŲ, PADARINIŲ. Juk ir posakis
yra “Neklysta tik tas, kas nedirba”. REIK TIK VIENO NIEKO NEDARYTI,
BET KADA MES TAI SUPRASIME IR IŠMOKSIME?

Rodyk draugams

Foto (c) Tingėjimo filosofija

Praeitais metais Vilniuje, o šiemet jau ir Kaune mačiau tokius DYDELIUS žalius plakatus autobusų stotelių pavėsinėse. Plakatuose nupieštas žmogelis. Jis ruošiasi žudytis. Ir didelėm raidėm skaitytojas raginamas pakalbėti su tokiais žmonėmis, nepraeiti pro šalį, atkreipti į juos dėmesį.

Supratau, kad ir Vilnius, ir Kaunas pagaliau tapo didmiesčiais. Kaimo ar mažo miestelio žmonės gi pažįsta vienas kitą, sveikinasi, jie nėra vieniši. O didelio miesto žmogus jau susvetimėjęs ir nebežino net, kas gyvena jo daugiabučio kituose aukštuose.

Keista - kuo daugiau žmonių sukiši į vieną vietą, tuo jie pasidaro vienišesni. Kuo daugiau žmonių aplinkui, tuo vienišesnis esi savo viduje.

O nuo ko visa tai prasideda?

Gimęs vaikas, turi didžiulį poreikį bendrauti. Jis nori beveik visą laiką liestis su mama, tėčiu ir jausti jų dėmesį. Ir tik pabandyk sekundėlei jį palikti ramybėje kaip jis “paleidžia gerklę” ir vėl prašosi artumo. Žmogui artumas iš tikro yra įgimtas ir natūralus dalykas. Vaikai labai socialūs ir mėgsta bendrauti. Visą laiką vaikas praleistų su kitais žmonėmis.

Tačiau šią natūralią tvarką sugriauna DARBAS. Tėvai palieka vaikus ir išeina dirbti. Iš pradžių palieka močiutei, seneliui, paskui auklei, vėliau atiduoda į darželį. Kol vaikas pasiekia mokyklą jis jau būna galutinai asocializuotas, t.y. pripratintas prie asocialių santykių.

Staigmena! Jūs galvojote, kad darželis ir mokykla yra vaikui reikalingi dėl jo socialinių įgūdžių lavinimo? Deja, kaip tik yra priešingai. Nuo mažų mažumės vaikai yra pratinami NEBENDRAUTI. Ir kuo daugiau aplinkui kitų vaikų, tuo intensyvesnis mokymosi NEBENDRAUTI procesas.

Vaikai juk supranta, kad tėvelis ir mamytė juos paliko. “Įkišo” visai nepažįstamiems žmonėms. Koks gi vaikas nekopijuos tėvų elgesio? Jis irgi stengsis atsiriboti nuo visų žmonių. Nors bus darželyje ar mokykloje kartu su 20-30 bendraamžių, tačiau stengsis ir mokysis nuo jų atsiriboti, kurs asocialius santykius, kurie yra tik bendravimo iliuzija.

Užaugęs toks žmogus ir su savo vaikais taip elgsis. Jis jau nebemokės bendrauti. Jis eis į darbą kaip išsigelbėjimą nuo bendravimo su savo vaikais ir paliks juos vėl likimo valiai. Ir taip tęsis ir tęsis. Kaip gi sustabdyti šį asocializavimo proceso ratą? O pasirodo, reikia naikinti priežastį, t.y. darbą.

Darboholizmas jau gydomas

Tinginių pasaulyje niekas nedirba. Tinginiai ištisą dieną praleidžia su savo vaikais ir kitais artimaisiais. Visą dieną jie bendrauja ir rodo dėmesį vieni kitiems. Jei neprarandi šių gebėjimų vaikystėje, tai jie tau ir lieka natūralūs. Tada tu gali bendrauti valandų valandas ir jausti vien malonumą. Tinginiai neveda vaikų į darželius ir nemoko jų asocializuotis nei dirbtinai, nei savo pavyzdžiu. Tinginių pasaulyje nėra žmonių, kurie žudosi dėl vienatvės jausmo.

Jei norite, kad ir jūsų vaikas netaptų asocialiu turite kuo daugiau laiko praleisti su juo. Pradėkite nuo vienos dienos. Susitarkite su šefu darbe, kad jis išleistų jus namo vienai dienai. Pabandykite nors vieną dieną pabūti su savo vaiku. Nors vieną dieną su savo nuosavu mylimu vaiku! Taip, žinoma, tai be galo sunku, nes jus visą gyvenimą mokė elgtis atvirkščiai. Jūs dabar mieliau dirbtumėte šešias dienas per savaitę arba net septynias, dirbtumėte viršvalandžius, dirbtumėte dieną ir naktį, kad tik nebūti su savo mylimais žmonėmis… Skamba neįtikėtinai? Bet taip yra. Prisipažinkite. Prisipažinimas yra pirmas žingsnis į pasitaisymą.

Ne iš pirmo karto jums pavyks visą dieną išbūti su savo mylimu vaiku. Jūs nors sekundėlei paspruksit nuo jo pasiteisinę, kad neva baigėsi pampersai arba būtina nueiti nupirkti ko nors pavalgyti. Iš tikro, tai tik išsisukinėjimai. Liga ir priklausomybė.

Nesvarbu kiek jums teks pabūti su savo mylimu vaiku. Būkite tol, kol suprasite, jog daugiau taip gyventi negalima. Jūs esate priklausomas nuo darbo ir tai veda į asocialumą. Būkite tvirtas (tvirta). Prisipažinkite pirmiausiai sau. Užsidarykite vonioje, atsistokite prieš veidrodį ir pasakykite vien tik sau girdint: “aš darboholikas (-ė)”.

Jei jau tai supratote, kuo greičiau kreipkitės į artimiausią anoniminių darboholikų susirinkimą. Padėkite vieni kitiems. Bent jau išsikalbėkite. Pamatysite kaip palengvės.

Jei ir toliau norėsite eiti meilės ir gyvenimo keliu pasiruoškite sunkumams. Antrą dieną prasidės nepakeliami abstinencijos sindromo priepuoliai. Geriausia tokiu atveju būti kartu. Užrakinkite duris iš vidaus (geriausia devintame aukšte) ir išmeskite raktą pro langą. Žinau, tai labai sunku. Būti su mylimu žmogumi užrakintam visą dieną viename bute darboholikui yra nepakeliama. Bet tikėkite savimi ir savo jėgomis. Jums būtina ištverti tai kartu. Po sąmonės aptemimo (o teisingiau reikėtų sakyti “atitemimo”) jūs vėl pradėsite matyti šviežią ir gaivų, bendravimo ištroškusį pasaulį. Darbas užspaudžia smegenis, o nusiėmę tuos pasąmoninius blokus pasijusite laisviau. Pagaliau pasijusite laisvas (-a).

Pasaulis aukštyn kojom

Sakysite, tinginių pasaulis yra atvirkščias. Čia viskas aukštyn kojomis. Iš tikrųjų tinginių pasaulis yra natūralus ir teisingas, o “normalių” dirbančių žmonių žmonių pasaulis yra atvirkščias. Juk tikrai, jei būni tarp žmonių, tai neturi jaustis vienišas. O dirbančių žmonių pasaulyje yra atvirkščiai - kuo daugiau žmonių šalia, tuo tu jiems svetimesnis, tuo tu dvasiškai toliau nuo jų esi. Nori meilės ir bendravimo - būni su žmogum. O darboholikai daro atvirkščiai: bėga į darbą, kad uždirbtų pinigų ir atneštų už juos nupirktą dovaną kaip meilės išraišką. O tik įteikę tą dovaną (gerai, jei ne paštu) iš karto bėga vėl lauk nuo mylimo žmogaus į darbą, kad vėl atneštų tokią dovaną. Ir rezultatas - visą gyvenimą praleidžia atskirai. Argi tai ne atvirkščias ir dirbtinas gyvenimas?

Pabaigai jumoristinis vaizdelis klaidžiojantis po internetą apie atvirkščią gyvenimą.

Rodyk draugams

Foto (c) Wikipedia. The Free Encyclopedia.

Šis straipsnis yra atsakas į politologo Tomo Bitino straipsnį “Graikija: tinginiai ir dykaduoniai kelia galvas” išspausdintą “Lietuvos žiniose“. Politologas neteisingai teršia tinginių ir dykaduonių vardą bei neatsakingai argumentuoja vartodamas emociškai “įkrautus” žodžius: “utopija”, “parazitavimas”, “anarchistai”, “komunistai”, “socialistai”. T. Bitino tekste daugiau nepamatuotų kandžių emocijas užkabinančių išsireiškimų nei protingos argumentuotos kalbos.

Pirma, politologas neteisingai apšaukia tinginius ir dykaduonius parazitais bei suverčia jiems kaltę dėl įvykių Graikijoje. Kur matyta, kad tikras tinginys ir dykaduonis dėtų didžiules šimtametes pastangas vien tam, kad sukurtų tokią grandiozinę kapitalizmo sistemą ir paskui ja naudotųsi parazituodamas? Ne. To būti negali. Tikras tinginys tokios sistemos nekurs. Jis tingi. Kapitalizmo sistema daug darbo pareikalavusi struktūra. Ją galėjo sukurti tik darbštūs ir darbingi žmonės. Tinginiai to padaryti tikrai negalėjo, nes jie dirbti tingi. Todėl visa atsakomybė už sukurtą ir dabar egzistuojančią sistemą tenka ne tinginiams, o būtent dirbančiai liaudžiai.

Antra, jei politologas nori kalbėti apie tuos parazituojančius sistemoje žmones, tai turėtų juos vadinti pseudotinginiais ir pseudodykaduoniais. Nes jie nėra tikri tinginiai ir dykaduoniai. Kaip rašo politologas jie “baigia universitetus, dauguma pradeda dirbti, bet streikuoja dėl mažų atlyginimų, per sunkaus darbo, imigrantų antplūdžio ar dar bala žino ko”. Ar tikras tinginys baigs universitetą? Ar jis dirbs? Ar jis dės pastangas ir eis streikuoti? Ne. Žinoma, kad ne. Tai gali daryti tik tinginiai apsimetėliai - pseudotinginiai ir pseudodykaduoniai.

Trečia, politologas rašydamas apie “seną Graikijos, ir didžia dalimi pietų Europos, žaizdą – tinginystę, grindžiamą utopinėmis socializmo ar anarchizmo idėjomis” neatsakingai vartoja terminus. Anarchizmas yra rimta politinė filosofija arba pažiūrų visuma nieko bendro neturinti su chaosu, protestais, nihilizmu ir valdžios nuvertimu. Daugelis anarchistų siūlo kurti harmoningą anti-autoritarinę visuomenę, paremtą asmens apsisprendimo teisėmis ir savanorišku dalyvavimu. Vietoj autoritarinių ir priverstinių ekonominių sistemų anarchistai siūlo kurti autonomiškas bendruomenes, laisvų asmenų savanoriškas asociacijas, kuriose žmonės patys save valdo ir teikia abipusę pagalbą. Politologas turėtų žinoti anarchizmo kaip politinės filosofijos apibrėžimą ir nepainioti jo su buitinėje kalboje įsivyravusia anarchizmo samprata. Jei jau taip norima pabrėžti anarchijos ir chaoso elementą Graikijos streikuose, tai reikia daryti nuosekliai ir tvarkingai aiškiai įvardinant ir atskiriant rimtą anarchizmą nuo buitinio.

Ketvirta, toks užgaulus ir netvarkingas tekstas su tokiu emociniu “užtaisu” ir žodžiais “vienintelis būdas pažaboti tokias „tradicijas“ – nereaguoti, nenusileisti, neužsileisti” yra tiesioginis gyventojų kiršinimas nukreiptas prieš mažumų teises. Politologas tokiu atveju atsistoja jau nebe į politologo, o į politiko vėžias ir nebeanalizuoja susidariusią padėtį, o kviečia skaitytojus atitinkamai elgtis su tinginiais ir dykaduoniais, kurie, pasigilinus, su protestais ir riaušėmis visai nieko bendro neturi.

Penkta, tinginiams politologo straipsnyje primetamas komunizmas ir socializmas. Iš tikrųjų komunizmo ir socializmo sistemų sukūrimas yra lygiai tokio pat sudėtingumo darbas kaip ir kapitalistinės struktūros sukūrimas. Dėti tiek pastangų į politinės sistemos sukūrimą tinginiai tikrai nesiryžtų. Tinginiams nesvetimos anarchizmo idėjos, laisvos bendruomenės, savanoriškos asociacijos idėjos, tačiau su komunizmu ir socializmu tai nieko bendro neturi. Be to, autorius logiškai nenuoseklus sakydamas, jog neįgyvendinus socializmo be represijų Sovietų sąjungoje šios idėjos bankrutavo. Iš leksikos ir keliamo balso galima matyti, jog “komunizmo” ir “socializmo” terminus politologas vartoja kaip keiksmažodžius, skirtus pažeminti susikurtiems priešininkams, o ne apibrėžti politinėms santvarkoms.

Iš visko kas pasakyta, galime matyti, jog ne tinginiai, o būtent kapitalizmo apologetai yra tie, “kurie vietoj smegenų linkę naudoti” kažką kita. Šiuo atveju - balso pakėlimą ir bėdos suvertimą už savo pačių padarytus darbus. Tik darbininkai galėjo sukurti tokią milžinišką kapitalizmo sistemą, kurios egzistavimas neįmanomas be streikų, riaušių ir protestų. Ir būtent kapitalistai yra atsakingi už tai kas vyksta šiuo metu Graikijoje, tačiau jie nori nusimesti atsakomybę nuo savęs ir apkaltinti visiškai su tuo nesusijusią žmonių grupę, panaudodami įprastą kapitalizmui ginklą - balso pakėlimą.

Rodyk draugams

Surskis: Klausyk, Mauzeri, kaip tu manai, kodėl pastaruoju metu Vilniaus mieste tiek daug sukišama pinigų į kelius?
Mauzeris: Na, tai yra todėl, kad kamštinė medžiaga yra labai brangi.
Surskis: Kokia dar kamštinė medžiaga, juk bukvaliai tiesiamas asfaltas.
Mauzeris: A, tai kodėl, kolega, manote susidaro kamščiai, jei tiesiamas asfaltas? Ne, tiesiama būtent kamštinė medžiaga, dėl kurios ir susidaro kamščiai.

Nesuprantu aš šiuolaikinių žmonių. Vietoje to, kad visą dieną prabūtų su mylimais žmonėmis, draugais, šeima, vaikais jie išeina aštuonioms valandoms į darbą. Atsikelia anksti ryte, nusiprausia, palieka savo mylimuosius ir eina į darbą. Ir būna ten visą dieną! Ar suvokiate tragediją?

Dar labiau nesuprantu kaip jie po ilgos darbo dienos išsiilgę mylimųjų nelekia pas juos kūlverščiais. Vietoje to, kad po darbo iš karto lėkti namo, jie leidžia laiką kamščiuose. Kokia beprotybė!? Ne, tai - realybė.

Miesto žmogus praleidžia valandą laiko kamščiuose prieš darbą ir valandą - po darbo. Dvi valandos kasdien. Dvi jauno gyvenimo valandos, kurias galėtum praleisti kuždėdamas meilius žodelius į šiltą ausį arba dar geriau - klausytis kuždesių savo šilta ausimi. Dvi valandos kasdien visą mėnesį. Per tiek galima išmokti šokti visus pramoginius šokius. Dvi valandos kasdien pusmetį. Čia jau visas Japonų kalbos kursas! Dvi valandos kasdien visus metus - per tiek laiko ir namą galima pastatyti. Įsivaizduojate kiek šiuolaikinis žmogus praranda?

Evoliucija pasuko ne ta kryptimi

Istorikai sako, jog senovėje žmogus turėjo daug dirbti, jis visą dieną ieškodavo maisto. O šiuolaikinis žmogus yra laisvesnis, jam nereikia dirbti visą dieną. Zdrastvuite! Ar tik nėra atvirkščiai? Šiuolaikinis žmogus dėl maisto, buto ir šildymo ir siuvenyrų dirba visą dieną ir visą naktį, o primityvios tautos guli išvertę bambas ir nieko nedirba. Tai į kurią pusę vyksta evoliucija? Ar žmogus tapo laisvesnis? Mažiau dirba?

Evoliucijos kryptimi suabejojau ir šiandien nuėjęs į “Maximą”. Viename skyriuje buvo visas stendas su kažkokiais primityviais daikčiukais, o virš jo didžiulėmis raidėmis buvo parašyta: “gremžtukai”. Čia reiškia, kad grįžtame į akmens amžių? Pačiupinėjau - plastmasiniai. Sako, automobilių stiklams valyti. Na, ar jūs įsivaizduojate senovės žmogų valantį automobilio stiklus? Ne. O šiuolaikinis žmogus privalo žiemą juos valyti prieš važiuodamas į darbą ir po jo. Tai kuris žmogus daugiau dirba: senovės ar šiuolaikinis?

Šiuolaikinis žmogus prisigalvoja įvairiausių dalykų kaip stumti laiką, kad tik neiti pas savo mylimus žmones. Jis laukia prie šviesoforo kol užsidegs žalia šviesa, jis laukia autobuso arba laukia automobilyje kamštyje, laukia eilėje parduotuvėje, laukia kavinėje kol atneš valgyti, pildo įvairiausius dokumentus ir neša juos į įvairiausias institucijas ir paskui laukia kol tos institucijos išduos kitą dokumentą, kurį vėl reikės užpildyti, kad nuneštum į kitą instituciją, laukia filmo tęsinio kol rodo reklamą, laukia netgi boulingo klube kol atsilaisvins takelis pažaisti ir visai pamiršta, kad jų namuose seniai seniai kažkas laukia. Šitiek laiko šiuolaikinis žmogus praleidžia veltui. Viso to senovės žmogus nedarė.

Skeptikai prieštarauja, kad neva su automobiliu galima greičiau ir toliau nulėkti, bet akivaizdi situacija Vilniuje nuo 17 valandų rodo, kad pėsčiomis bet kurią miesto vietą galima pasiekti greičiau. Yra toks anekdotas gerai nusakantis esmę:

- Petrai, kam tau automobilis.
- Na, tam, kad visur suspėčiau.
- Kur suspėtum?
- Na, visur. Tu įsivaizduoji, šiandien ryte atsikėliau, per pusvalandį nulėkiau į plovyklą, nusiploviau automobilį, paskui nuvariau į servisą ir pakeičiau valytuvus, po to lėkiau į kitą miesto galą sutvarkyti automobilio draudimo ir pasikeisti padangų ir visa tai aš padariau iki pietų. Ar gi aš be automobilio būčiau tiek suspėjęs padaryti?

Protas vystosi ne ta kryptimi

Kažkada mokslininkai manė, jog protas priklauso nuo smegenų dydžio. Tačiau kažkas netyčia susigriebė, kad dramblio smegenys didesnės nei žmogaus. Tada buvo iškelta nauja hipotezė, kad proto kiekis priklauso nuo kūno masės ir smegenų masės santykio. Bet vėl po kažkurio laiko buvo susigriebta, kad, tokiu atveju, taip pat yra už žmogų protingesnių būtybių. Tada pereita prie psichologinio aiškinimo, neva tai elgesys parodo proto kiekį. Kuo protingiau būtybė elgiasi, tuo ji yra protingesnė. Bet štai ir vėl daugelis gyvūnų įvairiose srityse viršyja žmogaus galimybes ir sugebėjimus.

Štai beždžionės nurungia universiteto studentus trumpalaikės atminties reikalaujančiose užduotyse. Gyvūnai gyvena ekonomiškiau, be atliekų ir geriau prisitaiko prie gamtos. Tai taip pat parodo proto lygį.

Tačiau grįžkime prie temos. Pasirodo skruzdėlės, kurių smegenys yra šimtus kartų mažesnės už žmogaus sugeba išspręsti kamščių problemą, o žmogus nesugeba. Jei kalbėsime apie primityvų žmogų, tai jis taip pat neturėjo kamščių problemos. Ar jums tikrai nekyla abejonių dėl evoliucijos ir proto vystymosi krypties?

Keistas mokslas ta istorija. Susidaro įspūdis, jog istorikai pasakoja įvairias istorijas, kurios su realybe mažai ką bendro turi. Štai Lietuvos istorikai pasakoja kažkokią istoriją apie tai, kad 1940 metais Rusija okupavo Baltijos valstybes ir Moldaviją, o rusų istorikai pasakoja istoriją, jog jokios okupacijos nebuvo. Anot jų, tos teritorijos anksčiau buvo Rusijos imperijos dalis, tai apie kokią okupaciją galima kalbėti?

Važiavau pro Lenkiją ir teko kalbėti su lenkais. Aš sakau: “Lietuva buvo iki Juodosios jūros.” Jie sako: “O kaip įdomu, mus mokė, jog Lenkija buvo iki Juodosios jūros.” Aš sakau: “Mes, lietuviai, laimėjom Žalgirio mūšį”. Jie sako: “Oi, ne, tą mūšį tai tikrai mes laimėjome.” Ir taip buvo su visais faktais, kuriuos aš vardinau. Tad ką mums pasakoja istorikai?

Gal jau būtų pats metas suabejoti istorikų pasakaitėmis apie tai, jog senovės žmogus turėjo visą dieną dirbti, o šiuolaikinis žmogus yra laisvesnis? Ir kur tas mūsų protas kai reikia nuspręsti ar tikėti mokslininkų istorijomis ar ne? Kur mūsų protas, kai reikia spręsti kamščių problemą?

Tinginių pasaulyje kamščių nėra

Jei vis dar turime nors kruopelę proto, pabandykime atlikti trumpą analizę.

Kada susidaro kamščiai? Jie susidaro labiausiai anksti ryte ir būtinai vakarėjant. O ką mes veikiame visą dieną nuo ryto iki vakaro? O gi dirbame. Dabar pabandykime sugretinti šiuos du faktus. Ką gausime? Atsakymas neįtikėtinas: “kamščiai susidaro iš karto prieš darbą ir iš karto po darbo”. Paradoksas. Argi gali būti koks nors ryšys tarp darbo ir automobilių kamščių? Neįtikėtina, bet kažkas kužda giliai giliai, kad darbas ir kamščiai kažkuo susiję.

Ar žinote, kad tinginių pasaulyje nėra kamščių. Taip yra todėl, kad… jie nedirba. Sutapimas, sakysite. To negali būti. Bet, žinokit, tai yra tiesa. Tinginiai niekada nedirba, todėl jie niekada nevažiuoja į darbą, todėl jie niekada nepatenka į kamščius. Fantastika!

O ką veikia tinginiai kol šiuolaikinis žmogus dirba ir sėdi kamščiuose, kol jis pildo dokumentus įvairiausioms institucijoms, kol jis laukia sankryžoje užsidegsiančios žalios šviesos, laukia kavinėje kol atneš maisto… Pasirodo tuo metu tinginiai visą laiką praleidžia kartu su mylimais žmonėmis ir daro ką tik nori, ko tik širdis geidžia. Ir, žinoma, tinginiai laukia. Ko gi jie laukia? Jie laukia kol šiuolaikinis žmogus susiprotės… Juk įdėjus nors šiek tiek proto įmanoma išspręsti kamščių problemą. Juk skruzdėlės tai padarė, senovės žmogus tai padarė, tinginiai tai padarė… Mes laukiam, šiuolaikini žmogau, laukiam.

Rodyk draugams