BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Laimingoji sala. 1 dalis



Spauskite ant žemėlapio ir jis padidės

Bibliotekoje radau išmestą seną knygą. Jos pavadinimas “Laimingoji
sala”. Iš karto čiupau ją, nes žinau - laimingoji, reiškia bus rašoma
apie tingėjimą. Nes “tingėjimas padaro žmones laimingus”. Taip ir buvo.
Visa knyga apie tinginius ir jų laimingą, nerūpestingą gyvenimą.

Autorius Bengtas Danielsonas yra švedų etnografas, mokslininkas,
keliautojas. Jis apkeliavo daug pietinio pasaulio ir susipažino su
daugeliu kultūrų. Vienos tiriamosios ekspedicijos metu jis pateko į
Rarojos salą, kuri dėl savo geografinės padėties ir aplinkos sąlygų yra
sunkiai prieinama, todėl ir išlikusi mažai paliesta civilizacijos. Čia
autorius susidraugavo su vietiniais gyventojais, kurie jį kvietė
atvažiuoti dar kartą ir dar kartą. Danielsonas aplankė Raroją tris
kartus, kiekvieną kartą išbūdamas joje pusmetį, pusantrų metų. Šių
kelionių rezultatas - knyga “laimingoji sala”.

Raroja yra viena sunkiausiai prieinamų prancūzų polinezijos
salelių. Polinezija yra į rytus nuo Australijos arba į vakarus nuo
Pietų Amerikos Ramiajame vandenyne (žr. žemėlapį). Polineziją sudaro
keletas salynų. Tuamotu salyne yra sala Raroja (Raroia). Garsiausia polinezijos sala Tahiti.

Švedijoje besėdintį Danielsoną pasiekė rarojiečių laiškai su
prašymais atvažiuoti dar kartą. Todėl jis su žmona ten nuvyko. Tik
atvykus salos gyventojai gražiai priėmė ir paprašė kuo daugiau
papasakoti apie

popaa
šalį (tai yra apie baltųjų kraštą, kuriuo laikoma kartu Europa ir
Amerika), ir mes iš širdies stengėmės nupasakoti kuo aiškiau ir
vaizdingiau. Mūsų pasakojimas patvirtino pačius blogiausius rarojiečių
įtarimus; Rongas šitaip išreiškė susirinkusiųjų nuomonę:


-
Visai kaip Taityje! Ten žmonės moka šeimininkui vien už tai, kad tasai
leistų jiems gyventi savo name, ten net už žuvį moka pinigus!
(Visuotinis juokas iš tokių netikusių papročių.) Žmonės žiūri į
laikrodį, norėdami sužinoti, kada pradėti darbą, o kiti vaikščioja
nieko neveikdami. Jūs gerai padarėte, kad čia atvažiavot. Čia visiems
užtenka maisto, o dirba - kas kada nori. (p. 33-34)

Praėjo pusė metų, tačiau niekas nepasikeitė. Čiabuviai ir toliau
buvo tokie pat malonūs ir nuoširdūs. Be to svetimšalius tiesiog
pribloškia jų nerūpestingumas:

Pirmąją
atvykimo savaitę mus stebino palikti kaimo gatvėje arba numesti kur
pakliuvo karučiai ir dviračiai. Mes ėmėme įtarinėti, kad gerieji
rarojiečiai tiesiog nepaprastai tingūs, ir greitai pamatėme, kad tie
įtarinėjimai teisingi. Mūsų kaimynui Terijui kartą šovė į galvą užpilti
savo sklype keletą duobių. Jis paėmė karutį ir pradėjo vežti iš
pakrantės puikų baltą smėlį. Staiga vežiojimas nutrūko. Mes
patikrinome: na, žinoma, šeimininkas paliko pilną karutį gatvės
viduryje. Slinko dienos, o karutis vis stovėjo toje pačioje vietoje,
ir, nors Terijis kelis kartus į dieną praeidavo pro šalį, nors karutis
visiems trukdė, nei jis, nei kas kitas jo nė pirštu nepajudino. O po
savaitės Terijo žvilgsnis užkliuvo už karučio, ir jis, kaip niekur
nieko, vėl ėmėsi savo darbo. (p. 55)

Tačiau tuos rarojiečių darbus sunku net darbais pavadinti. Šis atvejis su karučiu ne išimtis, o taisyklė.

Toks
rarojiečio nerūpestingumas būdingas visur, nesvarbu ką bedirbtų, jie
kiekvienu momentu gali mesti savo darbą, jeigu pastebės keistą žuvį
arba dar ką įdomaus. Aita peapea! Kur skubėti? Suspėsi - jei ne rytoj,
tai poryt. (p. 56)

Nerūpestingumas, nesijaudinimas, nestresavimas, džiugumas ir laimingumas būdingas rarojiečiams.

Pradedi
galvoti, kad niekas neįstengtų sujaudinti ar nuliūdinti rarojiečio. Jis
tarytum vaikas, apdovanotas pavydėtinu sugebėjimu gyventi tik šia
diena, pamiršti vakarykštę ir mažai rūpintis rytdiena. (p. 54)

Ir dar keletas citatų iš tos pačios knygos, kurios kalba pačios už save.

Dar
labiau krinta į akis ypatinga vidinė tuamotiečių padėtis. Gyvendami
atsiskyrę, tpli nuo garlaivių linijų ir kitokių vakarų civilizacijos
sklidimo kelių, jie išlaikė savitumą ir vientisumą. Jeigu mus,
vadinamuosius Vakarų žmones, drasko vidiniai nesutarimai, jeigu mes,
susiskaldę į tūkstančius įvairiopų grupių, skiriamės partiniais,
profesiniais, nacionaliniais požymiais, tai rarojiečiai tebėra
harmoningi žmonės, gyvenantys vieningame kolektyve. Jie visi vienodai
žiūri į gyvenimą ir jo reiškinius. Tarp jų nebūna politinių nesutarimų
ir religinės nesantaikos; tuamotiečiai neturi nuolatinio sąlyčio su
kitomis tautomis ir rasėmis. Jie visi - lygiai įgudę žvejai, kopros
rinkėjai ir amatininkai. <...> Rarojiečiams pavyko išsaugoti
vientisumą, būdingą daugumai vadinamųjų primityvių tautų. (p. 60)




Pasaulyje, kuris varginamas
kančių ir nesantaikos, tuamotiečiai yra tie žmonės, kurie gyvena
nejausdami skurdo ir pavojų. Ar verta po šito stebėtis, kad jie tokie
linksmi, visada dainuoja ir juokiasi?


Prieš septyniasdešimt
penkerius metus, atsiradus kontaktui su Vakarų civilizacija,
rarojiečiai ėmė nardyti žemčiūgų ir rinkti koprą; tai jiems duoda
patikimą ir palyginti nemažą uždarbį. Europietis, įpratęs priskirti
pinigams visuomenėje svarbų vaidmenį, teikti daug reikšmės tvirtoms
pajamoms ir netgi jas laikyti pagrindine rarojiečių optimistinės
pasaulėjautos priežastimi. Tačiau iš tikrųjų pinigai čia visai neturi
to lemiamo vaidmens, kaip pas mus. Piniginis ūkis rarojiečiams kažkoks
svetimas ir dar ne visai suprantamas, ir atrodo, kad jie laimingi
greičiau ne dėka jų, o priešingai. Tiesa, jeigu grįžtume į netolimą
praeitį, įsitikintume, kad dabartinė pinigų apyvarta salos gyventojams
buvo vos ne prievarta primesta. (p. 61)




Salos gyventojai gali puikiai
išsiversti be pinigų, nė kiek dėl to nesikrimsdami. Didžioji depresija
ketvirtojo dešimtmečio pradžioje palietė ir Ramiojo vandenyno salas,
keletą metų rarojiečiai neturėjo jokių pajamų. Kituose pasaulio
kraštuose nedarbas buvo didelė ir tragiška problema. Tačiau rarojiečiai
nė kiek nenukentėjo. Kai pasibaigė miltai, kava, galetai ir troškinta
jautiena, jie vėl pradėjo gyventi taip, kaip kadaise gyveno jų ainiai -
valgė žuvį, paukščius, šaknis, kokoso riešutus. Ir pasidarė tik
sveikesni. (p. 76)

Kituose įrašuose parašysiu daugiau kaip rarojiečiams sekasi NEDIRBTI ir
LAIMINGAI GYVENTI, pateiksiu konkrečius pavyzdžius ką jie veikia,
valgo, kaip vaikus gimdo, kaip futbolą žaidžia…

Rodyk draugams

Komentarai (8)

  1. Jau vien tą knygą skaityti poilsis. Svečiuose varčiau, tai gal trečdalį perskaičiau, kol atėmė :)

  2. V A I D A S NORBUTAS:

    Laimi, ne 2, o 3 straipsnius parašiau tingėjimo filosofijoje
    1. Ar sovietmečiu buvo geriau?
    2. Laikas, pinigai, laisvė, sveikata
    3. Paskolos ir kreditai. (Imk viską, tai nieko nekainuoja*)

    MAN PATIKO TA SALA. TIK KAIP TEN NUSIGAUT?

  3. Toltik:

    nu bet ir klausimas Vaidai :)…
    Nusiperki bilieta į Thaity :), geriausia kruizą. Ir mėgaujiesi kelione vandenynu :)… O Thaityje nueini į kokią apšiurusią prieplauką, sumoki 200 dorelių ir tave vietinis žvejys nutransportos į Raroriją be problemų :)..

    Kitas klausimas kaip tu iš ten sugrįši ;).. kai suprasi kad esi priklausomas nuo civilizacijos kaip nuo narkotikų ;):)))).. bet manau surasi kaip :)

  4. RyzaLape:

    Na, labiausiai nuo tinginių filosofijos sugebėjo nenutolti (net ir civilizuotoje visuomenėje) viena tokia siaura žmonių grupė. Tai sėkmingai nutekėjusios žmonos. Šios grupės viena atšaka vos tik subrendus pirmu ir pagrindiniu savo tikslu mato - susirasti "gerą" vyrą, ištekėti už jo, o tada gyventi ir tingėti, nedarant žalos nei aplinkai, nei sau :) šis porūšis egzistuoja tiesiog dėl estetinių sumetimų - -žmonėms patinka matyti ir turėti gražius daiktus.
    Kita atšaka - labai šeimyniškos moterys, jos gyvena taip nes malonu mylėti vaikus, vyrą, savo namus, žemę aplink namus… čia aišku, atkrenta tos kurios įkalintos betoniniuose miestuose. Joms lieka mažiau ką mylėti, ir jos jau turi įdėti pastangų, kad iki žemės kada ne kada nusigautų.
    Bet visos šitos rūšys nedirba. Jos tingi. Juk meilės nepavadinsi darbu. Juk rūpinimosi palikuonimis nepavadinsi darbu. Tai greičiau instinktas, kitaip mes jau būtume išnykę.
    O kadangi šitos rūšys egzistuoja civilizacijoje, t.y. ne natūralioj gamtoj, bananai į ranką nuo medžio nekrinta, nes kaip jau pats įrodei, sąlygų tokių nebeliko, tai jos susirado kitą bananmedį - vyrą. vyrai įkūrė ugnį, pradėjo medžioti… tai tegul ir tempia grobį į namus, o moterys sau ramiai tingi…
    Ar nepikta, Laimi, kad gimei ne moterim?

  5. row:

    ..pasiemiau sita knygute is Kauno viesosios bibliotekos - reiks pasiskaityti ;]

  6. :) Joo, RyzaLape, gerai čia pasakei. :) Pataikei kaip pirštu į akį. Visada norėjau būti moterimi, o dabar supratau kodėl. :)

  7. upone:

    Po teisybei, tai nelabai suprantu, kodėl šita, taip vadinama "filosofija", vadinasi "Tingėjimo filosofija"?
    Man regis, jai labiau tiktų pavadinimas: "Parazitavimo filosofija"…

  8. Taip, upone, jei tinginys gyvena visuomenės sąskaita, t.y. visuomenė dirba, o tinginys naudojasi jos produktais, o pats nedirba, tai jis yra parazitas. :) Tačiau jei tinginys pats išsilaiko nieko neimdamas iš visuomenės? Tokiu atveju jis ne parazitas. Va, būtent apie tokią filosofiją aš ir bandau kalbėti.

Rašyti komentarą