Tingėjimo filosofija

Sklando gandai, jog finansų krizė paveikė kai kurias kelionių agentūras. Lietuvos rytas rašo apie “Liturimex” ir “Gintarinės salos” galimus bankrotus ir apie “Titano vartų” agentūros sunkumus.

Ar žinote kodėl krizė taip stipriai įtakoja kelionių agentūras? Ogi todėl, kad jos rengia neteisingas keliones.

Neteisingos kelionės

Kas tai yra “neteisingos kelionės”? Neteisinga kelionė yra tada kai agentūra nesugeba suteikti įspūdingų išgyvenimų klientui be papildomų stimuliatorių. Štai už tuos papildomus stimuliatorius klientui tenka pakloti nemažas pinigų sumeles. Dabar, ištikus krizei, pinigučių nėra, tai nėra ir stimuliatorių. O be stimuliatoriaus važiuoti į kelionę kai agentūra nesugeba suteikti įspūdingų išgyvenimų kažkaip nesinori.

Stimuliatorius yra gerai tuo, kad jį pavartojęs gali daryti bet ką, bet kada ir bet kur. Tau gera nuo stimuliatoriaus ir tau daugiau nesvarbu nei kas tu esi, nei kur tu esi. Todėl prisidengus stimuliatoriumi galima organizuoti bet kokias keliones, į bet kokius kraštus ir klientas vis tiek bus patenkintas. Nes jį veža stimuliatorius, o ne kelionėje gauti įspūdžiai.

Kas gi tie paslaptingieji stimuliatoriai? Ar tai “extazy” tab-letėlės, saldieji narkotikai, kurių pavartojęs jautiesi laimingas? Ne. Baisiau. Tai - anglis. Nesvarbu kokiame pavidale - naftoje, akmens anglyje, durpėse, medienoje, biokure, dujose, plastmasėje ar metale… Svarbu, kad būtų anglis - cheminis elementas (C), kuris ir įeina į garsiojo CO2 sudėtį.

Anglis yra reikalinga tam, kad perkelti žmogaus kūną iš vienos vietos į kitą. Ir kuo toliau perkeliama su kuo mažesnėmis laiko sąnaudomis - tuo žmogus “laimingesnis”. Žinoma, kuo greičiau ir kuo toliau reiškia tik vieną - DAUG ANGLIES.

Geriausiai anglį degina lėktuvai, todėl patogiausiomis ir įspūdingiausiomis laikomos kelionės lėktuvais į tolimas šalis. Tik menkystos gali dardėti nepatogiame autobuse ar traukinyje. Jei aš pasiūlyčiau kelionę žmogui į tą pačią Australiją, bet tektų keliauti su burlaiviu nedeginančiu anglies, tai jis atsisakytų. Kodėl gi? Juk esmė ta pati - nukeliauji ir pabūni Australijoje. Bet štai ir išlenda yla iš maišo. Rezultatas čia - ne esmė. Nesvarbu nukakti į Australiją. Svarbu kiek sudegini anglies. Jei nesudegini visiškai, tai kelionė laikoma nevykusia.

Antras stimuliatorius yra viešbučiai. Kuo daugiau energijos (tos pačios anglies) įdėta į jo pastatymą, tuo geriau. Štai Dubajaus kurortai. Ten iš tikrųjų yra dykuma. Smėlis. Tuščia. Karštis nepakeliamas. Ten dar blogiau, nei tremtyje lietuviams. Tremtyje bent jau medžiai augo ir bulvės užderėdavo, o čia vien smėlis. Beveik neįmanoma gyventi. Ir žmonės ten veržiasi. Kodėl? O gi todėl, kad daug energijos buvo įdėta į drėkinimo sistemas ir viešbučių statybas. Jei ne anglies investicijos, tai niekas į Dubajų nevažiuotų.

Teisingos kelionės

Tinginio kelionės yra teisingos. Jų metu nėra sudeginama nė kiek anglies. Todėl jos nieko nekainuoja. Tinginio kelionės yra tikros, jos suteikia įvairiausių įspūdžių ir stiprių išgyvenimų. Todėl nereikia naudoti jokių papildomų stimuliatorių. Kam gi juos naudoti ir pinigus mokėti, teršti planetą, jeigu ir taip gauni neišdildomų įspūdžių? Nereikia nė jokio fotoaparato ir nuotraukų “prisiminimui”. Kelionė taip įsirėžia į atmintį, jog jos niekaip neištrinsi.

Tinginio kelionės yra lėtos kelionės. Lėtos - tradicine prasme. Lėtai keliaujančio žmogaus kūnas juda žemės paviršiumi. Tačiau, jei žiūrėsime įspūdžių sferoje, tai pasirodys, jog tinginio kelionės yra neišmatuojamai greitesnės, spartesnės nei įprastos, nes per tą patį laiką gauni žymiai daugiau patirties.

Kiek ir kokios patirties gauni dirbdamas du mėnesius “ant lėktuvo bilieto” ir paskui dvi valandas sėdėdamas jame? Arba kiek patirties gauni porą mėnesių dirbdamas ir paskui savaitę dardėdamas autobusu? Praktiškai - jokios. O štai tinginio kelionė prasideda iš karto. Jis juda lėtai, bet per tuos porą mėnesių, kol paprastai žmogus dirba, tinginys keliauja. Ir po poros mėnesių kelionės jis jau turi tiek įspūdžių, kad jokiais lėktuvais jo neaplenksi.

Antras dalykas, kuris yra labai svarbus tinginio kelionėse yra tai, kad jis pats dalyvauja kelionėje. Ne jo kūnas yra transportuojamas kaip įprastose kelionėse, o jis pats keliauja. Pats dalyvauja įvykiuose, pats renkasi kelią. Ir ne tik kelionės pradžioje, o kiekvienoje akimirkoje.

Tinginys mėgsta keliones pėsčiomis. Jūs neįsivaizduojate kiek galima patirti vienos dienos žygelio metu po artimiausias apylinkes. Viename tokiame žygyje aš pamatau daugiau gyvūnų, nei kelionėje automobiliu iki Viduržemio jūros. Einant pėsčiomis staigmena slypi už kiekvieno medžio, už kiekvienos kalvelės ar skardžio. Kartais ir pats skardis būna paslaptimi. Gali visą dieną karstytis po skardį ir vis tiek neįminsi jo paslapties, vis tiek jis trauks ir žavės. Nereikia nė Nepalo, Arizonos, Australijos. Vietinis kalniukas gali duoti tiek, kiek nesugebėsi priimt.

Tačiau neatmetamos ir ilgos kelionės. Stiprus žmogus gali patraukti ir į didžiules keliones pėsčiomis. Ir patraukia. Tokių pavyzdžių yra. Įsivaizduokite - nueiti iki Graikijos, Egipto, pereiti per Rusiją, nueiti į Tibetą, Indiją. Tačiau mažai kas gali leisti sau tokias keliones. Tik labai didelės dvasios žmonės. Paprastai jie būna tinginiai.

Autorius: Age, HomoSanitus

Lietuvos tinginiai, sukluskite! Šis straipsnis beveik neprieštarauja
jūsų gyvenimo filosofijai – kam tiek ilgai plušėti, jei galima tuos
pačius rezultatus pasiekti judant minimaliai.

Ar matėte be jokios prasmės ar reikalo bėgiojantį miško takeliais
briedį ar barsuką? Įsivaizduojate tokį reginį? Briedis bėga ratais, o
jūs sukate galvą sau klampiu klausimu – ką gi jis čia veikia? Briedis
treniruojasi. Kvailoka, ar ne? Tačiau, kai pamatome parko takeliu
bidzenantį homo sapiens atstovą, tai lyg ir viskas savo vietose.
Treniruoja kūną mat jis. Bet ar iš tikrųjų taip turėtume elgtis –
skirti tiek laiko bėgiojimui ar kitokiems fiziniams pratimams?

Gyvūnai, jei tik sąlygos leidžia (niekas nesiveja ir maisto nereik
ieškot), arba gulinėja, arba slampinėja. O kaip su jų kūno fiziologija?
Kokiu būdu jų raumenys išlieka tvirti ir stirpūs? Pasirodo gamta mumis
ir šiuo atžvilgiu pasirūpino taip, kad nereiktų mums kasdien treniruoti
po valandą laiko (tiek siūlo kai kurie raumenų specialistai) savo
raumenyno.

Kanados  McMaster University profesorius Martin Gibala
savo ir kolegų tyrimais remdamasis teigia, kad keletas minučių labai
intensyvios fizinės veiklos gali atstoti nuobodžias ir pakankamai ilgas
vidutinio intensyvumo fizinių treniruočių valandas. Aštuoni savanoriai
neatlikinėjo jokių fizinių pratimų, o kiti aštuoni savanoriai tris
kartus per savaitę bėgiojo treniruotėse po 30 sekundžių maksimaliu
greičiu 4-7 kartus  su 4 minučių pertraukomis poilsiui. Po dviejų
savaičių tokių treniruočių atliekant etaloninius pratimus ištvermei
matuoti rezultatai išaugo nuo 26 minučių iki 51 minutės. Eksperimento dalyvių raumenyse ženkliai padidėjo fermento citrato sintazės kiekis, kas rodo, kad  padidėjo galimybė audiniams savintis deguonį.

Kito tyrimo metu 8 savanoriai mynė maksimaliu intensyvumu dviratį 4-6
kartus po 30 sekundžių su 4 minučių pertraukomis. Kiti 8 savanoriai
vidutiniu intensyvumu mynė dviratį 90-120 minučių. Eksperimentas truko
dvi savaites, per kurias pirmoji grupė fiziniams pratimams sugaišo 2,5 valandos (įskaitant ir poilsio pertraukėles), antroji grupė sugaišo tam 10,5 valandos. Abiejų grupių raumenų treniruotumo parametrai po dviejų savaičių eksperimento buvo analogiški.

Kai kam gali kilti klausimas apie riebalų deginimą abiejų variantų
metu. Riebalai dega vienodai. Po intensyvaus krūvio, poilsio metu
riebalų degimo procesas dar ilgokai tęsiasi. Treniruojantis su
vidutiniais krūviais – nutraukus pratimą, intensyvus riebalų deginimo
laikas daug trumpesnis.

Tai štai tokios tokelės. Kam tiek daug laiko skirti tokiai monotonijai,
jei visai tą patį rezultatą galime gauti daug greičiau? Na, nebent
esate įsimylėję ilgalaikę procedūrą , bet tai jau kiti motyvai.

Iš šios visos pateiktos medžiagos galime pasidaryti labai naudingas
išvadas. Netgi būdami labai užsiėmę darbe ar namie, mes visada surasime
15 minučių laiko tam, kad atlikti fizinius pratimus maksimaliu savo pajėgumu. Ir nesvarbu kokius pratimus atlikinėsime – bėgsime, šokinėsime, darysime atsispaudimus, atsilenkimus ar statinę izometriją.

Yra dar kitas svarbus momentas, kurio nenagrinėjo Martin Gibala. Kiekviena
organizmo sistema, kaip ir visas organizmas, funkcionuoja gerai tol,
kol jame ar joje laikas nuo laiko sušvytuoja priešybių vienybė
maksimalia amplitude. Kai atliekame fizinius pratimus ilgai,
bet su vidutine amplitude, mes gyvenimo „švytuoklės“ maksimaliai
neįsiūbuojame. Trumpos, bet maksimalios apkrovos tai atlieka puikiai.

Ar paaiškėjo kodėl briedis nesuka ratų stadione? Jam pakanka savo
fizinei formai palaikyti tų keleto sprinto šuolių ar pasibėgėjimų,
kuriuos jis atlieka pasibaidęs ar kitų priežasčių skatinamas.

(с) Laimis Žmuida

Lietuvos rytas išspausdino straipsnį apie “lėtą maistą” kaip išsigelbėjimą valgantiems niekalus.

Skanaus!

Visada kartu (c) Laimis Žmuida

Skyrybos kenkia planetai! Gyvenkite draugiškai.

Kas sieja skyrybas ir ekologiją? Žinoma, juokais galima susieti bet ką su bet kuo, tačiau kai apie skyrybų ir ekologijos ryšį pradeda šnekėti rimti mokslininkai ir jų straipsnius išspausdina rimti akademiniai žurnalai, tai ateina laikas suklusti. Nejau tikrai gali būti koks nors ryšys tarp šių dalykų?

2007 metais JAV Nacionalinės mokslų akademijos darbų žurnale PNAS (December 18, 2007


vol. 104

no. 51) pasirodė Mičigano universiteto ekologijos profesoriaus Jianguo Liu ir jo kolegės Eunice Yu straipsnis “Skyrybų poveikis aplinkai“.

Autoriai įrodo, jog kartu gyvenantys sutuoktiniai sunaudoja žymiai mažiau energijos, nei išsiskyrusi pora. Juk viename name ar bute gyvenantys sutuoktiniai abu naudojasi tuo pačiu šaldytuvu, tuo pačiu kiekiu energijos reikalingu patalpai šildyti ar vėsinti, dažnai žiūri vieną televizorių sėdėdami kambaryje, kur dega viena lemputė. Išsiskyrę žmonės naudoja dvi indaploves vietoje vienos.

Išsiskyrę žmonės pagal mokslininkų apskaičiavimus sunaudoja beveik dvigubai daugiau energijos, nei kartu gyvenantys. Taip pat daug energijos suvartojama naujų namų statymui, kurie reikalingi norint gyventi atskirai.

Pastaraisiais metais susirūpinus dėl klimato kaitos gresiančiais pavojais pradėtas skaičiuoti CO2 kiekis atmosferoje. Pasirodo, jog dėl išsiskyrusių žmonių gyvenimo būdo į atmosferą išmetama 40-50 procentų daugiau CO2, nei gyvenant kartu.

CO2 kiekis atmosferoje yra tik ledkalnio viršūnė. Iš tikrųjų viskas yra daug rimčiau, nei manote. Gyventi planetoje su didesniu CO2 kiekiu atmosferoje nei dabar yra ne taip blogai, kaip gyventi netikrame pasaulyje.

Netikras pasaulis

Mano draugė turi dukrą, kuri turi netikrą sesutę. Kaip tai netikrą? O taip, kad mergaitės tėvai išsiskyrė ir vyriškis susirado kitą moterį ir susilaukė dar vienos dukros. Kai vyras tas pats, o motinos skirtingos, tai dukros vadinamos netikromis sesutėmis.

Ir visas pasaulis dabar toks. Skyrybų daugėja. Žmonės tuokiasi po du, tris, keturis ar penkis kartus. Pažiūrėkime į žvaigždžių gyvenimus mirgančius populiarių žurnalų puslapiuose. Kažin ar rasime nors vieną žvaigždę išgyvenusią visą gyvenimą su tuo pačiu sutuoktiniu.

Tas pats vyksta ir paprastų žmonių gyvenime. Vienas turi netikrą tėvą (patėvį), kitas turi netikrą motiną, trečias turi abu tėvus netikrus, nes buvo paimtas iš vaikų namų.

Atrodo kas čia tokio, tas netikras gyvenimas. Gal tai nėra taip blogai, tas netikrumas? Koks skirtumas tarp tikro ir netikro? O skirtumas yra. Imkim paprastesnį pavyzdį. Jūs norite valgyti ir jums duoda pasirinkti - tikrą obuolį ar guminį. Ką pasirinktumėte? Žinomą tikrą, juk netikru nepasisotinsi. Taip yra ir su gyvenimu. Netikras gyvenimas - jis vyksta, bet juo nepasisotini. Ir tai gyvybiškai svarbu. Nepasisotinęs gyvenime, neradęs pasitenkinimo žmogus daro baisiausius dalykus: sukelia karus, revoliucijas, žudo žmones, jei yra ekstravertas arba pasuka savižudybės link, jei yra intravertas.

Praeitais metais mačiau Vilniuje, o šiemet ir Kaune tokią socialinę reklamą. Nupieštas žmogiukas, kuris ruošiasi žudytis. Ir raginama nepraeiti pro šalį, pakalbėti, kad jis nesijaustų vienišas ir dėl tos vienatvės nesižudytų. Žmogus mieste vienišas!

Aš gyvenau mieste. Visa mano vaikystė prabėgo mieste. Įprastam mieste. Mano devynaukštyje gyveno apie 50 šeimų. Mūsų kiemas didelis - 6 namai. Susidaro apie 500 šeimų. Šitiek žmonių gyvena viename kieme ir vis tiek jie jaučiasi vieniši. Atrodo vienatvę gali rasti bet kur, bet tikrai ne mieste. Tačiau pasirodo pats vienišiausias žmogus yra būtent čia. Ir jam jau reikia psichologo pagalbos. Reiškia šis žmogus yra nesveikas. O nuo tokio žmogaus griūna ir visas pasaulis.

Kodėl žmonės skiriasi?

Skyrybos blogai. Nesiskirkim. Bet kodėl žmonės skiriasi? Išsiaiškinkim.

Lietuviai pagal visas apklausas nurodo ryškiausią savo būdo bruožą - darbštumą. Lietuvis darbštus. Taip buvo per amžius. Lietuvis ir ant akmens gali javą užauginti.

Lietuviai pirmauja ir savižudybių skaičiumi - koks sutapimas!

Žmogus visą dieną dirba ir nemato savo šeimos. Jis neturi fiziškai kada pašnekėti su savo šeimos nariais. Tėvas neturi laiko paglostyti sūnaus galvos, motina neturi laiko pinti kasas mažai dukrelei. Tad kaip nesiskirti, jei gyveni tarsi su siena? Kaip nesijausti vienišam šiame pasaulyje, jei visą dieną iš tiesų prabūni vienas? Nors ir apsuptas žmonių, bet juk tikrai vienas.

Darbas atima visą laiką, kurį turėtume investuoti į šeimą, jausmus, santykius, vaikų auginimą, bendravimą su kaimynais. Jei žmogus turi tikrą tėvą, tikrą motiną, tikrus senelius ir net prosenelius, jis turi tvirtą sieną už savo nugaros. Jis niekada nebus vienišas.

Ką šiuolaikinis tėvas palieka vaikui? Geriausiu atveju - pinigus, galbūt butą. Į tai nukreiptas visas žmogaus gyvenimas ir galiausiai ką palieka tavo tėvai yra pinigai. Ar ne geriau būtų, kad jie paliktų tau tvirtos šeimos tradiciją, kurios nariai myli vienas kitą, praleidžia daug laiko vienas su kitu…

Tikri tinginiai niekada nedirba. Jie visą šį laiką gali skirti šeimai, draugams, kaimynams. Tinginių pasaulyje niekada niekas nesižudo dėl vienatvės. Juk niekas neina į darbą, visi visada kartu, niekam netrūksta meilės, dėmesio, pokalbių, bendravimo…

Globalinio atšilimo nebus!

Ar
pamenate visai neseniai kilusią isteriją dėl globalinio atšilimo?
Klimatas keičiasi, keičiasi įtakotas žmogaus ir tai veda mus į
didžiules katastrofas. Padažnėję uraganai, tornadai, potvyniai, sausros
ir kitos gamtos anomalijos, dykumėjimas, rūšių nykimas, vandens lygio
kilimas, vandens stoka ir maisto kainų kilimas, bei įvairios kitos
negandos greitu metu žadėjusios nusinešti ne milijonus, o net
milijardus žmonių gyvybių, staiga dingo. Drąsiausieji teigė, kad
apskritai žmonija gali išnykti. Ir visa tai dabar atšaukta. Viskas -
globalinio atšilimo nėra.

Anksčiau kasdien girdėjome, kad
klimatas keičiasi, skaičiavome savo ekologinį pėdsaką, raginom net savo
namiškius rūšiuoti šiukšles, kad tik sumažinti tą nelemtą CO2 ir staiga
- viso to nebėra. Kasdien visa media tik klykė į kokį pavojų patekome,
o dabar ši tema tapo visai nesvarbi. Balsas.lt štai dar išspausdino
vieną žinutę apie tai, kad neva ledynai tirpsta greičiau nei tikėtasi
(bet ir tai yra sena informacija), o daugiau nieko. Ničnieko.

Kas
gi toks galingas, kad pranoko globalines pasaulines katastrofas ir
išstūmė jas iš eterio? Kas gali būti baisiau už ekologines katastrofas,
nusinešiančias milijonus žmonių gyvybių, už pavojų išnykti visai
žmonijai? O pasirodo toks dalykas yra. Tai - pinigai.

Dabar
pasaulį užvaldė nauja isterija - globalinė finansų krizė. Nesvarbu, kad
mums gresia žūti katastrofose. Svarbiausia, kad galime netekti pinigų
ar dar blogiau - darbo. Milijonai žmonių gali netekti darbo. Nedarbas
gali išaugti iki 25 %! Va, čia tai katastrofa. Turtas nuvertės!
Siaubas, tai blogiau už mirtį!

Kartais pasaulis jaučiasi gerai.
Tada jis pradeda šnekėti apie vertybes, apie jausmus, apie gyvybę,
gamtą. Atsiranda netgi tokių, kurie teigia, kad “už pinigus laimės
nenupirksi” arba “ne viskas yra parduodama.” Bet štai maža ekonominė
krizelė ir apie vertybes nėra nė ko šnekėti. Pinigai yra didžiausia
vertybė, o jų netekimas, net ir mažos dalies yra didžiausia tragedija.
Galima netekti proto, sąžinės, jausmų, galima išduoti draugą, bet
finansų krizei abejingų negali būti.

Finansų krizės pasaulį krečia nuolatos

O
štai Fulcheris ir kiti ekonomistai sako, jog krizės yra neatskiriama
normalaus kapitalistinės visuomenės funkcionavimo dalis. Krizės privalo
vykti. Kaip gi be jų? Jos vyksta nuolatos.

Štai per
paskutiniuosius 30 metų buvo 9 didžiulės finansų krizės: 1980 Lotynų
Amerikos skolos krizė; 1989-91 JAV Santaupų ir paskolų krizė; 1990
Japonijos turto kainų burbulo sprogimas; 1992-93 Valiutos krizė
Europoje; 1994 Meksikos skolos krizė; 1997-1998 Azijos finansų krizė;
1998 Rusijos finansų krizė; 2001-2002 Argentinos ekonomikos krizė; 2008
Pasaulinė finansų krizė.

Vienos krizės didesnės, kitos -
mažesnės. Jos vyksta viena po kitos ir kartais sunku pasakyti, ar tai
vienos valstybės vidinė krizė, ar kitais metais ji padaro įtakos kitoms
valstybėms ir tai jau galima laikyti bendra globaline krize.
Neginčijamų globalinių krizių taip pat būta. Turbūt garsiausioji yra
vadinamoji Didžioji depresija, prasidėjusi JAV ir palietusi visą
pasaulį. O tai visai neseniai buvo - apie 1930 metus.

Po šios
pasaulinės krizės ekonomistai nusprendė, kad ekonomika vystosi ciklais
ir nuolatos pakilimai ir krizės kartojasi. Nieko nuostabaus. Kitaip
sakant - norma. Taip ir turi būti.

Tad ko gi mes taip stipriai
iš proto kraustomės, jei taip ir turi būti? Juk tai ir yra kapitalizmo
vystymasis. Taip ir turi būti. Po krizės ateis labai staigus pakilimas,
po to vėl krizė, o po jos vėl pakilimas. Reikia tik sėkmingoje vietoje
padėti pinigus ir jie ne sumažės, o tik padidės.

Štai čia ir
problema. Žmonės nežino kur padėti pinigus, kad krizės metu gautum
pelno. Teisingiau - daugelis žmonių nežino. Štai šitų žmonių (o tai yra
beveik visi planetos gyventojai) turtas ir nuvertėja. Štai jie ir
kenčia. O keleto žmonių, kurie žino kur padėti pinigus krizės metu
turto vertė pakyla.

Iš tikrųjų krizė aukščiausiame lygmenyje yra
valdomas procesas. Tiesiog kažkas persistumdo savo kapitalus į kitą
vietą, apsikeičia kapitalus, išgrynina slaptus pinigus ar nusibraukia
skolas. Tačiau apie tai kitą kartą. O šiandien mums svarbu tai, jog
krizės vyksta nuolatos ir jos užgožia ne tik moralės, dorovės, vertybių
klausimus, bet netgi žmonijos išlikimo klausimą.

Žmonės, kurių krizė nepaliečia

O pasaulyje yra žmonių, kurių krizė nepalietė? Kaip tai? Juk tai pasaulinė krizė, ji paliečia kiekvieną, netgi skurdžiausius rajonus,
kurie neva su pinigais mažai kuo susiję. O krizė labiausiai ir paliečia
skurdžiausius rajonus. Kapitalistinė ekonomika yra piramidinis modelis.
Finansiniai srautai teka iš apačios į viršų. Viršūnėlės turi didžiulį
rezervą ir krizę pajaučia paskutinės. JAV, Europa turi didžiules
atsargas, nesvarbu, ar tai sandėliuojami grūdai, ar turtas sukauptas
ilgalaikių materialinių gėrybių pavidalu. Visa tai yra kapitalas, kurį
galima bet kada transformuoti į pinigus ir įgyti kitų gėrybių. Afrika,
skurdžios Azijos tautos to neturi. Jos augina pasėlius kasmet ir augina
jas stipresnėms kapitalistinėms šalims. Trečiojo pasaulio šalyse
pasodinama labai daug. Afrika niekada nebadautų, jei valgytų tai, ką
užsiaugina. Tačiau beveik visa produkcija nukeliauja į turtingesnes
šalis, o trečiosios šalys gauna už tai pinigų ir toliau sau ramiai
badauja.

Pinigai, pasirodo, ir Afrikoje yra pinigai. Jie yra svarbiau ir už maistą, ir už gyvybę.

Įsivyravus
tokioms vertybėms, kas nenorėtų, kad finansų krizė jo nepaliestų? O
pasirodo yra tokių žmonių, kurių krizė neliečia. Apie juos jau rašiau anksčiau. Tačiau dar kartą pakartosiu:

Puiku!
Štai kaip reikia gyventi, kad finansų krizės tavęs nepaliestų. Taigi
išeitį turime. O kodėl taip negyvename? Na, pagalvokim, jie - linksmi,
džiugūs, laimingi, nieko jiems netrūksta. Juk ir mes norim būti linksmi
ir laimingi. Ar labiau norime pinigų? Visgi labiau norime pinigų. Gal
tos primityvios tautos mums ne autoritetas? Gal reikia, kad laimės
kelią parodytų koks nors mūsų kapitalistinės sistemos žmogus? O tokių
pavyzdžių taip pat yra.

Štai makleris
sėkmingai dirbęs JAV vertybinių popierių biržoje NASDAQ. Na, jis tai
jau tikrai išmano kas yra pinigai ir kaip jų gauti. Gal jo
paklausysime? Jis gi - autoritetas. O štai ką jis sako:
- Sėkmingai
prekiavau biržoje, bet pastebėjau, kad nesu laimingas, todėl prieš
penkerius metus viską mečiau ir pradėjau vienuoliauti sename apleistame
vienuolyne.

Puiku! Išmanantis žmogus pasakė, kad geriau jau vienuolio gyvenimas, nei biržos maklerio. Tad ką pasirinksim?

Na, vienuoliu vėlgi niekas nenori būti. Vat, kad taip gyvenimo būdą tokį, kad ir modernus būtum, ir nepaliestų krizės.

O
pasirodo ir tokių žmonių yra. Įvairiose pasaulio vietose kuriasi
paprastų žmonių gyvenvietės, kurie nori gyventi nepriklausomai nuo
naftos kainų. Jie perka žemes ir statosi modernius namus, kuriems
energiją tiekia modernios technologijos - saulės, vėjo jėgainės. Jie
augina daržus ir stengiasi viską pasidaryti patys. Galima daržų ir
nesiauginti, tada teks šiek tiek dirbti, bet vis tiek galėsi išsaugoti
savo nepriklausomybę nuo dujų ar naftos tiekėjų. Tokių gyvenviečių
aprašymų galima rasti internete pagal raktinius žodžius “sustainable
ecovillage” (save išsilaikančios ekogyvenvietės).

Visus tris
variantus vienyja tai, kad žmonės pasirinkę tokį gyvenimo būdą yra
tikri tinginiai. Taip, jie dirba. Bet tas jų darbas yra visai kitoks.
Išsiauginti sau pomidorą ar pasistatyti namą iš vietinių medžiagų yra
visai kas kita, nei dirbti keletą metų ir paskui pasamdyti ką nors kas
tau pastatys namą ar išaugins pomidorą. Tiek pomidorą, tiek namą tu
gali gauti už realią kainą, t. y. už tiek, kiek jis iš tikrųjų turi
kainuoti. Už pačią pigiausią kainą, be jokių tarpininkų. Juk jei namą
nori pirkti iš kitur, tai įsivelia tarpininkai, kurie už savo darbą
nori pasiimti tam tikrą dalį pinigų.

Šiandieninė rinka
manipuliuoja netikrais pinigais (kreditai, vekseliai, akcijos,
fjūčersai ir pan.), kurie suteikia galimybę šiandien naudoti pinigus,
kuriuos uždirbsime tik po keleto metų. Rinka gali įsitempti ir
pasiūlyti šiek tiek pigesnius pomidorus ar namus, tačiau po to būtinai
prasidės atgalinis procesas - finansų krizė.

Tinginiai neįtempia
rinkos. Jie ima pomidorus už realią kainą. Tačiau be tarpininkų. Todėl
prekė būna ir pigi, ir saugi, ir neužtraukia finansų krizės grėsmės ant
tinginio galvos. Kadangi tinginiai gyvena nepriklausomai (sustainable),
tai ir naftos, dujų, pipirų ar kiti tiekėjai negali monopolizuoti
rinkos ir užkelti kainų.

Mano draugui prasidėjus krizei sumažino
atlyginimą. Beje, Airijos statybininkams irgi sumažino atlyginimus.
Grįžta dabar vyručiai atgal į Lietuvą. O štai nedirbančiam tinginiui
niekas negali reguliuoti kainos, niekas nesumažins atlyginimo, nes jis
tiesiog nedirba.

Pasaulyje yra daug tingaus gyvenimo būdo pavyzdžių. Tereikia išsirinkti sau tinkamą ir ateisiančios krizės jūsų nebepalies.

Spauskite ant žemėlapio ir jis padidės

Bibliotekoje radau išmestą seną knygą. Jos pavadinimas “Laimingoji
sala”. Iš karto čiupau ją, nes žinau - laimingoji, reiškia bus rašoma
apie tingėjimą. Nes “tingėjimas padaro žmones laimingus”. Taip ir buvo.
Visa knyga apie tinginius ir jų laimingą, nerūpestingą gyvenimą.

Autorius Bengtas Danielsonas yra švedų etnografas, mokslininkas,
keliautojas. Jis apkeliavo daug pietinio pasaulio ir susipažino su
daugeliu kultūrų. Vienos tiriamosios ekspedicijos metu jis pateko į
Rarojos salą, kuri dėl savo geografinės padėties ir aplinkos sąlygų yra
sunkiai prieinama, todėl ir išlikusi mažai paliesta civilizacijos. Čia
autorius susidraugavo su vietiniais gyventojais, kurie jį kvietė
atvažiuoti dar kartą ir dar kartą. Danielsonas aplankė Raroją tris
kartus, kiekvieną kartą išbūdamas joje pusmetį, pusantrų metų. Šių
kelionių rezultatas - knyga “laimingoji sala”.

Raroja yra viena sunkiausiai prieinamų prancūzų polinezijos
salelių. Polinezija yra į rytus nuo Australijos arba į vakarus nuo
Pietų Amerikos Ramiajame vandenyne (žr. žemėlapį). Polineziją sudaro
keletas salynų. Tuamotu salyne yra sala Raroja (Raroia). Garsiausia polinezijos sala Tahiti.

Švedijoje besėdintį Danielsoną pasiekė rarojiečių laiškai su
prašymais atvažiuoti dar kartą. Todėl jis su žmona ten nuvyko. Tik
atvykus salos gyventojai gražiai priėmė ir paprašė kuo daugiau
papasakoti apie

Praėjo pusė metų, tačiau niekas nepasikeitė. Čiabuviai ir toliau
buvo tokie pat malonūs ir nuoširdūs. Be to svetimšalius tiesiog
pribloškia jų nerūpestingumas:

Tačiau tuos rarojiečių darbus sunku net darbais pavadinti. Šis atvejis su karučiu ne išimtis, o taisyklė.

Nerūpestingumas, nesijaudinimas, nestresavimas, džiugumas ir laimingumas būdingas rarojiečiams.

Ir dar keletas citatų iš tos pačios knygos, kurios kalba pačios už save.

Kituose įrašuose parašysiu daugiau kaip rarojiečiams sekasi NEDIRBTI ir
LAIMINGAI GYVENTI, pateiksiu konkrečius pavyzdžius ką jie veikia,
valgo, kaip vaikus gimdo, kaip futbolą žaidžia…

Jūsų dėmesiui pristatome trečiąjį Vaido Norbuto straipsnį tingėjimo filosofijos tema.

Ar nenorėtumėte pasidėti indėlį? Bankas rūpinsis pinigais, o jūs gausite palūkanas.
– O ką bankas galėtų pasiūlyti užstatu?

Kasdien
rašomi įvairūs straipsniai apie piliečius, negalinčius grąžinti paskolų
ir kreditų. Mes, neturėdami pinigų,o kartais ir proto, norim būti
turtingi ir laimingi. Rinkodaros sistema TAI NARKOTIKAS NR. 1, kuris,
mūsų sąskaita, tiesiogiai, o ypač per mūsų vaikus, kuria tariamai
laimingo gyvenimo iliuziją. Tu turi tai turėti, dabar turėti paprasta,
turėk viską dabar, būk kaip visi, visi tai turi… KAIP sunkiai dirbti
reiks reklamoje neminima.

Toli nuo gamtos nenutolusiam žmogui
laimingai gyvent reik išties nedaug. Pirmiausia reikia susitvarkyt savo
vidinę būseną ir ramybę, po to peržiūrėjus ir sumažinus išlaidas, ilgai
ir laimingai GYVENTI. Nes visi žino – jei nuolat skubi ir bloga vidinė
būsena bei savijauta (sakoma depresija), nepadės nei turimi milijonai.
Tačiau žmogus vis įsikinko į tą patį “voverės ratą”: bloga savijauta,
nori gerai jaustis, todėl privalo uždirbti milijonus (nes atrodo tik
jie atneša gerą savijautą), bet norint uždirbti milijonus reikia daug
skubėti, patirti daug streso ir štai jums pašalinis efektas – bloga
savijauta. O ar tik ne nuo to ir pradėjote minti “voverės ratą”.

Kam naudingi kreditai?

Bankininkas skaičiuoja klientui palūkanas ir nustebęs sako:

Kreditas – pati geriausia priemonė priversti daug, sunkiai ir ištikimai DIRBTI.

Išvilioję
jau uždirbtus pinigus ir siekdami savo pardavimų ir tikslų,
rinkodarininkai siūlo tau imti KREDITĄ AR PASKOLĄ. Apie tai ir
kalbėsime.

Pabandykime panagrinėti KAM paskolos naudingos.

Visų
pirma, jos naudingos paskolos teikėjui (t. y. bankui), nes duoda
palūkanas. Valstybei naudinga, nes paėmę paskolas (plius palūkanas) už
jas daug dirbantys, daugiau ir mokesčių sumoka. Prekybininkui naudinga,
nes juk kam žmogui pinigai, kodėl jis ima paskolą? O gi nori kažką iš
prekybininkų nusipirkti. Gamybininkui naudingos, nes juk paskolos
ėmėjas nori KAŽKĄ nusipirkti. Tereikia atspėti KĄ jis nori nusipirkti
ir sugebėti tą KAŽKĄ pateikti paskolos ėmėjui labai matomoje vietoje. O
geriausia įtikinti paskolos ėmėją dar prieš paimant paskolą, kad KO
NORS jam tikrai labai labai reikia. Tada jis sutiks su bet kokiomis
sąlygomis.

Darbdaviui naudinga, nes paskolos, nepabijokime to
žodžio – PRIVERS darbuotoją dirbti daugiau ir atsakingiau. Jis bus
ištikimesnis darbui, nes kur tu, vaikeli, pasidėsi? Juk reikia grąžinti
paskolą, o dar ir palūkanas laiku. Nuostabiai sukurtoje sistemoje tu
nei pyptelti negali ir “savo noru” dirbi dirbi ir klausai darbdavio.
Nes juk jei neklausysi, tai tave išmes. Šiaip tai būtų nieko tokio. Esi
gabus, protingas, lengvai susirastum naują darbą, tačiau paskola ant
galvos kabo ir taip ją spaudžia, kad nėra nė kada pagalvoti apie naują
darbą. Geriau pakentėk, atidirbsi, grąžinsi paskolą per kokius
dvidešimt vienerius metelius, o tada tai jau gyvenimėlis prasidės…
Kad iki pensijos jau netoli ir vargu ar kaulai sugebės “pakelti” tą
“gyvenimėlį”, tai susivokiama per vėlai arba, kaip būna dažniausiai,
visai nesusivokiama. Taip ir numiršta žmogus nesupratęs ko siekė.

Būsto kreditas

„20 metų su turto konfiskavimu” – tai ne Baudžiamojo kodekso straipsnis. Tai – trumpas būsto paskolos sutarties turinys.

Kiekvieno
doro piliečio svajonė – turėti ką nors TOKIO. Visi nori ką nors turėti,
bet štai turėti ką nors TOKIO, tai čia jau lygis. Ne kiekvienas tai
išgali. O jei tu išgali, tai tu jau pakilai virš minios. Tu jau esi
KAŽKUO. Todėl kiekvienas doras pilietis siekia įvykdyti amžiaus pirkimą
– nusipirkti kažką TOKIO, kas padarys jį išskirtiniu. Tačiau kai nuo
svajonių ir minčių prieinama prie jų įgyvendinimo, tai lieka
vienintelis standartinis niekuo neišsiskiriantis variantas – būsto
pirkimas.

Kiekvieno doro paskolos teikėjo svajonė – suteikti vat
TOKIĄ paskolą. Geriau jau vieną vat TOKIĄ, nei šimtą vat tokių. Žinoma,
mąstydamas savo galvoje kažką TOKIO, kiekvienas doras paskolos teikėjas
turi omenyje būtent dydį. Vat būtų gerai, kad paskolos ėmėjas paimtų
TIEK, kad užtektų visam gyvenimui. Kas gi tai galėtų būti? Amžiaus
pirkimas… Tai, ko žmogui tikrai reikia… Tai, kas visam gyvenimui…
Kas tai galėtų būti? Na, žmogui tikrai reikia maisto, vandens,
suvenyrų, bet čia smulkmė. Kompiuteris, indai, kilimai, drabužiai,
baldai jiems sudėti, automobilis – na, čia jau kažkas rimtesnio. Būt
gerai visą tai sudėt į vieną vietą, kaip į dėžutę, ir parduoti viską
kartu ir dar už dėžutę pinigus paimti. Hmm… Kas tai galėtų būti?
Galbūt… būstas?

Nerizikuosi – negersi šampano

Baudos yra mokesčiai, taikomi padarius ką nors neteisingai.
Mokesčiai yra baudos, taikomos viską padarius teisingai.

Būsto
kreditas gali būti naudingas kai būstą žaibiškai ir daug kart brangiau
gali perparduoti bei uždirbti. Tai tikra aukso kasykla. Tačiau tuo
užsiima tik specialistai, t. y. specialiai tuo besiverčiantys žmonės –
būsto perpardavinėtojai.

Dažnai šia aukso kasykla susidomi ir
paprasti žmonės. Bet jie būstą paprastai perka gyvenimui, o ne
perpardavinėjimui. Todėl jie dažniausiai tampa ne “aukso kasėjais”, o
pačiu “auksu”. Taigi ne JIE kasa, o JUOS kasa. Ir kai kuriuos taip
gerai kasa, kad greitai iš jų nebelieka jokios naudos ir belieka
užkasti. Nejuokinga, bet dažniausiai būna taip, kad už “užkasimą”
žmogus jau būna susimokėjęs į priekį. Tai bent tokia nauda kasėjams.
Kada gi žmogus supras, kad būstas yra skirtas NE GYVENIMUI, o PERPARDAVINĖJIMUI?

Vis dėlto ryžtamės – gyvensime, imam paskolą.

Pradžioje
viskas rodos puiku, bet vėliau pasirodys, kad reiks atidirbt ir už
paskolą, ir dideles palūkanas. Bankai NE labdaros organizacijos,
neišgalintiems grąžinti paskolų teks atsisveikinti su įsigytu turtu.
Neveltui sakoma: nuo įkurtuvių iki antstolių – vienas žingsnis.

Viešoji
įstaiga „Finansinių problemų sprendimai“ (FPS) yra (deja, buvo) pirmoji
organizacija Baltijos šalyse, kurios tikslas – padėti įsiskolinusioms
ir finansinių sunkumų turinčioms įmonėms bei asmenims „išbristi“ iš
skolų, planuoti savo biudžetą ir atgauti pilnavertį gyvenimą.
Atsivertus FPS interneto svetainę randu užrašą – dėmesio: įmonė
sustabdė savo veiklą. Kaip manote, kodėl įmonė nepajėgė tęsti veiklos?
Problemų daug ir jau neišsprendžiamos.

Taigi su šalies krize
visi matome ir neabejojame – finansinių problemų tik daugės, jos gilės
ir žmogaus naudai gali tapti neišsprendžiamos. Bankai, lengva ranka
dalinę kreditus, dabar griebs… Pakaks darbo ir antstoliams. Tarp
kitko, jei tavo skolą jau administruos antstolis, skolos suma išaugs
mažiausiai 2 kartus, o kartais ir 10 kartų. Mano darbovietėje dviems
darbininkams laiku nesumokėjusiems 15 Lt baudos (troleibuse važiavus be
bilieto), antstolio išieškojimo išlaidos sudarė 145 Lt, o kitam (ilgiau
nemokėjusiam) – 328 Lt. Yra vykdomieji raštai.

Greitas kreditas – lėtas nusigyvenimas

Paskutinį kartą klausiame – kada grąžinsit paskolą?
– Tai gerai, pagaliau baigsis tie kvaili klausimai.

Kai
bankai sugriežtino skolinimosi sąlygas, pasirodė pirmieji greitieji
kreditai. Jei bankas jums paskolos dėl kokių nors priežasčių neduoda,
gal vis dėlto ir jums pačiam geriau jos neimti.

Greitų kreditų
procentai milžiniški. (palūkanos mėnesio!!! NE METINĖS). Ir dar labiau
nesuprantu tų žmonių. Jie NEUŽDIRBA kelių šimtų litų, o po 15 dienų
reiks su palūkanomis gal tūkstančio. Greitas kreditas skirtas tik
išimtiniams ypatingiems atvejams, o ne kaskart pinigų prireikus ar iki
atlyginimo trūkstant. Greitas paskolas teikiančios įmonės – dažnai
„paslauga“ prasilošusiems. Jose pinigai skolinami visiems,
neatsižvelgiant į kliento finansinę padėtį bei mokumą. „Mes neklausiame
kiek jūs uždirbate“ – skelbia paskolų reklama. Ir visiškai neminima,
kad savo finansinius įsipareigojimus BŪSITE PRIVERSTI vykdyti, kad ir
kokius siaubingus juos prisiėmėte. DIRBTI, DIRBTI, DIRBTI, DIRBTI IR
LABAI DAUG DIRBTI, GALŲ GALE NIEKO NETURĖTI.

Apskritai, lengvai
gaunamos paskolos lemia augančias ne tik nekilnojamojo turto, bet ir
visų prekių kainas ir finansines krizes. Didėja paklausa – kainos kyla,
o ką lengvai įsigyjame – nevertiname.

Taigi eilinį kartą visas
problemas, krizes išsprendžia tik tingėjimas. Nedirbančiam juk niekas
jokių paskolų ar kreditų neduoda. Vadinasi, tinginiai neturi problemų.
Darkart pakartoju – paskolos, skolos ir kreditai pati baisiausia
priemonė, kuria esame VERČIAMI dirbti, tiesiogiai ar netiesiogiai būti
priklausomi nuo darbo. Butuose esame priklausomi nuo daug tiekėjų, pvz.
šilumininkai, kurių galėtume neturėti gyvendami savo žemėje. Apskritai
daug ko gyvenime nebūtina turėti, nedirbkime daug beprasmių darbų,
kurių dažnai nereikia dirbti. Atsisakykim nuo priklausomybių vidinių ir
išorinių. Ir žingsnis po žingsnio eikime link to, kad VISAI NEBEREIKTŲ
DIRBTI, TADA RASKIM MALONIŲ UŽSIĖMIMŲ, PRADĖKIME GYVENTI IR DŽIAUGTIS
GYVENIMU…

Girdėjau,
kad šį pavasarį vien Kauno mieste užregistruota apie 300 talkų. O kiek
dar neužregistruotų talkininkų švarina miestą ir jo apylinkes? Žmonės
visada tvarkydavosi savo aplinką. Tik ateina pavasaris, saulutė
pašviečia ir jau žiūrėk išlindo visi su grėbliais, kibirais… Juda
kruta, tvarkosi. Tiek bobulytės, tiek vaikai, tiek vidutinio amžiaus
žmonės. Smagu matyti, kaip visi taip gražiai tokią gražią dieną
tvarkosi. Net širdis atsigauna. Ir rezultatas nuostabus - švari,
tvarkinga aplinka.

Šiais
laikais, kai ekologija tapo madinga, o žodis “ekologiškas” vartojamas
kaip žodžio “geras” sinonimas, tai ir švarinti aplinką jau nebegėda.
Juk tai - geras darbas.

Šiukšlių dabar tikrai padaugėjo. Kaip
visada galime apkaltinti vartojimą. Kiti sako, kad vartojimas nėra
blogai, kad, neva, “viskas priklauso nuo žmogaus kultūros. Jei jis
susirinktų šiukšles arba, dar geriau, jų nemėtytų, tai ir problemos
nebūtų. Visa aplinka būtų švari, tvarkinga ir graži. Vartokime, tačiau
supraskime, kad ir šiukšlės turi savo vietą.”

Deja, toks
požiūris yra labai siauras, nes matome tik siaurą dalelę aplinkos.
Sakydami “visa aplinka”, turime omenyje tik savo kiemą ir užmerkiame
akis į tai, kad sąvartynų plotai tik didėja. Atrodo taip protinga:
surinkai šiukšles, švaru, tvarkinga, gali sau vaikščioti visas toks
gražus, geras ir doras. Tačiau šiukšlių juk iš tikrųjų nesumažėja.

Šiukšles surinkus jų nesumažėja

Šioje teksto vietoje skaitytojas jau turėtų sunerimti. “Kaip tai šiukšlių nesumažėja?
Mes tiek renkam renkam, kišam rankas į visokį brudą, dirbame nemokamai,
savanoriškai mums nepriklausančius darbus, o šiukšlių nemažėja. Tai kas
tu toks, kad ant mūsų taip burnoji?”

Mielieji, žiūrėkime tiesai į akis. Šiukšles surinkus jų kiekis tikrai nesumažėja. “Kaip tai nesumažėja? Mes gi tiek surenkame!”

Kai
mokiausi pedagoginiame universitete, tai mes su vaikais atlikinėjome
jiems nekenkiančius (suprask - ekologinius) eksperimentus. Paimi 14
akmenukų ir sudėlioji juos į dvi eilutes po 7 palikdamas vienodo dydžio
tarpelius tarp jų. Ir paklausi vaiko, kurioje eilutėje akmenėlių
daugiau. Vaikas nekvailas. Jis mato, kad jų po lygiai. Taip ir pasako.
Paskui vienoje eilutėje sumažini tarpelius. Abiejose eilutėse vis tiek
po septynis akmenėlius, tik vienoje eilutėje tarpeliai mažesni. Ir vėl
klausi: “Kurioje eilutėje akmenėlių daugiau”. Vaikas nekvailas. Jis nė
neskaičiavęs pasako, kad toje eilutėje kur tarpeliai didesni, ten
daugiau akmenėlių. Stop. Kaipgi taip? Imi jam ir aiškini, skaičiuoji
akmenėlius. Jis jau pats šiek tiek skaičiuoti moka, supranta, kad po
septynis akmenėlius kiekvienoje eilutėje, bet kai vėl atlieki
eksperimentą, jis vėl sako, kad trumpesnėje eilutėje akmenėlių
mažiau… Paradoksas. Oi, linksmindavomės mes su vaikais ir noriai
kartodavom šį eksperimentą, nors niekas iš mūsų to nereikalavo.

Mažų
vaikų psichikoje vaizdinys turi didesnę reikšmę nei skaičius. Vaikui
svarbiau, ką jis mato, o ne tai, kokį skaičių galime priskirti
atitinkamam objektui.

Bet mes esame suaugę žmonės. Mes juk
mokame skaičiuoti. Paskaičiuokime. Pasaulyje buvo 2 000 šiukšlių. Jas
visas surinkome ir išvežėme į sąvartyną. Kiek dabar šiukšlių yra
pasaulyje?

Esu tikras, kad suaugęs ir mokantis skaičiuoti
žmogus, jei atsisėstų ir gerai pamąstytų, tai tikrai suskaičiuotų
teisingai: “šiukšlių liko tiek pat, t. y. 2 000.”

Tad kodėl renkame šiukšles?

Leitenantas eiliniui sako:
- Kas čia per šiukšlės prie palapinės? Greitai imi kastuvą, iškasi duobę ir užkasi šiukšles.
- O kur dėti likusias žemes?
- Tu ką, kvailas? Iškask tokio gilumo duobę, kad tilptų ir šiukšlės, ir žemės.

Kyla
natūralus klausimas. Kodėl gi renkame šiukšles, jei jų nesumažėja? O
pasirodo, jog mes ir nenorime sumažinti šiukšlių kiekio. Dabar juk
viskas taip patogiai supakuota, gražiom etiketėm apklijuota. Nejaugi
nepirksi? Žinoma, kad pirksi. Todėl gudresnis žmogus atsako: “Aš
suprantu, kad šiukšlių nesumažėjo pasaulyje, bet jų juk sumažėjo mūsų
aplinkoje. Ir vien dėl to verta rinkti šiukšles.”

Suprantama. Ir niekas čia negali pasiginčyti. Žmogus nori, kad aplink jį būtų švaru ir tvarkinga. Todėl ir renka šiukšles.

Šioje
teksto vietoje skaitytojai turėtų pasiskirstyti į dvi dalis. Vieni
sako: “Fuuu, pavojus praėjo. Visgi šiukšles rinkti yra geras darbas.
Sąžinė rami.” O kita dalis skaitytojų vis dar lieka nerami: “Bet tai
palauk, šitiek renkam šiukšlių, o jų vis tiek nemažėja.”

Šiukšlių tik daugėja

2060-ieji metai. Geografijos pamoka. Mokytoja klausia:
- Kokius žinote salynus?
- Himalajų, Alpių, Andų, Uralo…

Mano
vienas geras, toli matantis, ekologinių pažiūrų draugas sako, kad
anksčiau buvo tvanas. Didelė sausumos dalis buvo užlieta vandeniu.
Dabar, jis įsitikinęs, tuoj mus vėl užlies naujas tvanas. Tik šį kartą
ne vandens. Šį kartą bus šiukšlių tvanas.

Taip gerai pagalvojus,
giliai pamąsčius ir atlikus daug matematinių veiksmų susivoki, kad jo
pasakyme galbūt yra dalelė tiesos. Juk tikrai. Plastikas atsirado visai
neseniai. Jam suirti reikia sakykim 200–1000
metų. Taigi visos šiukšlės sąvartynuose, kurios pradėtos pilti prieš
200 metų, vis dar stovi nesuirusios. Ir dar ilgai stovės. O mes juk
toliau vartojame. Vadinasi, kuriame vis daugiau šiukšlių. Ir vis vežame
į sąvartynus. Sąvartynų plotai vis didėja ir didėja. Greitai jie ims
spausti miestus iš visų pusių. Tas yra gerai, nes miestai nebeturės kur
plėstis. Tada miestai ims mažėti. Šiukšlynus įrengsime tolimiausiuose
miesto rajonuose. Vėliau šiukšles pilsime jau artimiausiuose miesto
rajonuose, o galiausiai šiukšlės užtvindys ir miesto centrą. Štai kas
atsitiks, jei rinksime šiukšles ir vešime jas į sąvartynus.

Darom2008.lt

- Kodėl estai nevalgo sraigių ir vėžlių?
- Todėl, kad visame pasaulyje nepriimtina valgyti į save panašių būtybių.

Jeigu
estai yra viena lėčiausių tautų, tai tada lietuviai yra viena iš
geriausią jumoro jausmą turinčių tautų. Grupelė estų paskelbė, kad
organizuoja pasaulinio lygio talką. Jie nori per 7 savaites surinkti 40
tūkstančių savanorių ir per vieną dieną kartu išvežti daugiau nei 10
tūkstančių tonų šiukšlių iš Estijos nelegalių sąvartynų, pamiškių,
paežerių ir miestų. Taip Estija pretenduotų patekti į Gineso rekordų
knygą.

Tačiau lietuviai nepėsti žmonės. Jie išsikėlė tikslą
PAVYTI IR APLENKTI ESTUS! Jaučiate, kaip sarkastiška? Pasivyti ir
aplenkti estus!

Kaip bebūtų keista, bet lietuvių ir estų
varžybas dėl naujojo rekordo nustatymo laimėjo… japonai. Jie 2004
metais surinko daugiausia dalyvių ir per dvi valandas surinko
daugiausia šiukšlių.

Žinoma, visos pavasarinės talkos yra
nuostabios ir labai dėkui žmonėms, kurie padirbėjo ir išvalė apylinkes,
kuriomis aš vaikštau. Labai dėkingas esu. Tačiau nepamirškime, kad
šiukšlių jas surinkus nesumažėja. Jos tiesiog pervežamos į kitą
planetos vietą.

Iliustracija (c) Wikipedia

Praeitą sekmadienį LTV laidos “Popietė su Algimantu Čekuoliu” antroji dalis buvo skirta aptarti šiuolaikinės visuomenės ligai - skubėjimui ir atsiradusiems naujiems vaistams šiai ligai gydyti “lėtojo maisto” (Slow Food) organizaciją ir netgi visą “lėtojo judėjimo” (Slow Movement) sąjūdį, kuris apima įvairias gyvenimo sritis - turizmą, apsipirkinėjimą, skaitymą, poilsį ir kitas veiklas bei mąstymo būdus.

Spustelėjus štai šią nuorodą, galima parsisiųsti Čekuolio laidą ir paklausyti, pažiūrėti nesivarginant. Taip pat ją galima rasti LRT archyve ir žiūrėti tiesiogiai iš tinklapio - nesisiunčiant failo į savo kompiuterį.

O tiems, kas tingi spaudinėti ant nuorodų, laidos atpasakojimą pateikiu čia.

Popietė su Algimantu Čekuoliu. Antroji laidos dalis - “Skubėk lėtai”. 2008 04 27 /16:35/

Mieste gyvename skubėdami. Atėjo laikas sustoti ir
susimąstyti. Ir nemanykite, kad skubate vienas. Tai pasaulinis reiškinys. Jis
liečia visų išsivysčiusių tautų žmones.

Aš buvau Kinijoje. Visi kinai buvo lėti. Dabar to neliko.
Visi skuba. Skubėjimas įsisuko ir į Lietuvos visuomenę.

Tačiau pažiūrėkime atidžiau – tai pavojingas reiškinys.
Nepasitenkinimas, suirzimas, nekantrumas tapo viso pasaulio liga. Todėl
atsirado judėjimas, mąstytojai ir ideologai, kurie pamatė problemą ir pradėjo
kovoti su ja – su skubėjimu, lėkimu, lenktyniavimu.

Ši tendencija užgimė Italijoje. Ji pavadinta “Slow movement”
(Lėtas judėjimas, judėk iš lėto). Ši tendencija gimė dėl vis labiau plintančių
greitojo maisto valgyklų. Kai prieš kokius 15 metų McDonalds atidarė dar vieną
įstaigą Romos pačiame centre, Italijos kulinarai ir žurnalistai nusprendė, kad
užtenka nerūpestingai žiūrėti, kaip tyčiojamasi iš tautinės italų virtuvės ir
kitų tautų gerų virtuvių, beje, drauge gadinant skrandžius bei tukinant žmonės.
Ir nutarė įkalbinėti piliečius atsisakyti greitojo maisto, grįžti prie gero
maisto, normalaus, nekenkiančio sveikatai maisto. Susikūrė organizacija,
pavadinta “Slow food” (lėtas maistas). Pirmininkas Carlo Petrini. Organizacija turi 100 000
oficialiai registruotų narių.

Organizacija kovoja ne tik su greituoju maistu, bet ir tiria,
ar maistas pagamintas iš genetiškai modifikuotų organizmų nekenkia sveikatai,
aiškina, kad maistas pagamintas iš šviežių produktų yra sveikesnis, remia
smulkius ūkius, kurie augina sveiką maistą.

Jau atsirado restoranų, kurie pažymi savo įstaigą lėtojo
maisto logotipu – sraige. Juose maisto akimirksniu negausi, teks gerokai
palaukti, tačiau gali būti tikras, kad tavo lėkštėje bus sveikas maistas.

Aktyvistai pamatė, kad neužtenka apsibrėžti vien lėtuoju
maistu ir judėjimas išsiplėtė į sąjūdį, apimantį įvairius gyvenimo laukus. Jis
pavadintas “Lėtas judėjimas”.

Štai, pavyzdžiui, turizmas. Žmonės jau nebemoka turistauti.
Viskas susiveda į lėkimą, skubėjimą. Viskas daroma bėgte, risčia. Jei
atkeliaujame į kokią šalį, tai norime staigiai pralėkti visą jos teritoriją
skersai išilgai. Tai padarome, tačiau kas iš to? Juk nieko ir nepamatome. Grįžę
saviškiams rodome nuotraukas, kad visus svarbiausius objektus pamatėme, tačiau
grįžtame namo labiau nusikamavę negu prieš atostogas ir gyvenimui jėgų daugiau
nelieka.

Kaip elgsis protingas turistas? Jis neskris lėktuvu, o
rinksis traukinį. Galės ramiai pro langą stebėti vaizdus, žmonių gyvenimą,
buitines scenas, atsipalaiduos, išsimiegos. Viena iš pagrindinių lėtojo turizmo
taisyklių “pabūk vienoje vietoje bent savaitę”. Sėdi vienoje vietoje, o iš ten
darai trumpas ekskursijas. Panašios taisyklės galioja ir apsipirkimui.
Parduotuvės didelės, lakstom kaip pamišę, ieškom prekių, tačiau grįžę pamatome,
kad prisipirkome daug nereikalingų daiktų, o to ko norėjome – pamiršome. O jei
visgi tenka eiti į parduotuvę, tai geriau darykime kaip siūlo Buda, eikime ir
šiuo gyvenimo kelio gabalu lėtai, viską apžiūrėdami ir įsižiūrėdami. Tai gali suteikti
nemažai malonumo, net jei nieko nenupirksime.

Čia nekalbame apie mažą siaurą keistuolių sąjūdį. Prasidėjęs
Italijoje kaip lėtojo maisto entuziastų susibūrimas, netrukus tapęs lėto
judėjimo organizacija, šis sąjūdis, ši mąstymo kryptis tampa pasauline. Ir
kitaip negali būti. Nes jeigu nieko nedarysime, jeigu nedėsime kietai ant
stabdžių – neišgyvensime. Netrukus visi tapsime pertemptų nervų mazgeliais.

JAV įkurtas Pasaulinis lėtumo institutas. Jo tikslas
išmokyti gyventi žmogų, kuris dabar blaškosi tarp mobiliojo telefono,
kompiuterio ir sudėtingų verslo reikalų.

Knygų apie lėtumą pasaulyje išėjo jau ne viena dešimtis.
Knygoje “Garbė lėtumui” Carlas Honorė rašo apie lėtąjį elektroninį
paštą. Jo knyga išversta į 28 kalbas ir daugelyje šalių tapo perkamiausia
knyga.

Tai rodo, kad tema, kurią palietėme, yra labai svarbi.
Daugelis mūsų, siekdami padaryti daug, neišvengiamai darome skubiai ir labai
dažnai pametame atsakymą į klausimus: “kodėl?”, “o kam to reikia?”. Arba net to
atsakymo visai neieškome. Veikiame tarsi būtume mechaniniai žaisliukai, tarsi
mums kažkas spyruoklę būtų užsukęs ir visai be mūsų valios pastatęs judėti ir
tarškėti.

Manau, ne vienas karts nuo karto pagalvojame, kad nereikia be
atvangos bėgioti. Iš savęs juk neišbėgsi. Tačiau naudinga žinoti, kad dėl to
susimąsto daugybė žmonių visuose pasaulio kampuose. Visiškai galimas dalykas,
kad netrukus skubėjimas bus laikomas blogu išauklėjimu, chamizmo forma. Ir
gydytojai išrašinės receptus “neskubėti dvi savaites” arba apskritai įsakinės
savo pacientams: “Neskubėk! Ne tik ilgiau gyvensi, bet ir geriau gyvensi.”

Kas daug dirba, daug
ir klysta.  
Kas mažiau dirba, tas mažiau klysta.  
Kas nedirba, tas neklysta.
Kas neklysta, tą paaukština 

Laikas – pinigai. Ne vienas
ir ne kartą pasako ir nesusimasto. Versle tai savaime suprantama. Labai
daug pinigų turintys vertina kiekvieną minutę. Mes, paprasti žmonės,
irgi vertinam viską, kai prarandam. Paklauskit, kokia vertinga būtų
minutė to, kuris tik pavėlavo į traukinį, autobusą ar net lėktuvą?
Kokia vertinga milisekundė bėgikui olimpinėse žaidynėse ties finišu?
O mes paprasti žmonės ar vertiname laiką? Tinkamu laiku tinkamoj
vietoj būna ir pinigai. Tačiau dauguma nesupranta ir nevertina nei
laiko, nei pinigų. Reik pinigų kokiam tikslui (be tikslo jie tik popieriai)
– eina dirbti. Daugelis nori pinigų, o tikslo neturi ir eina dirbti…

Pažįstama pardavė sodo sklypą už 40 000LT. Pinigus ilgam padėjusi į
banką
„juodai dienai“ eina dirbti, užsidirbti pinigų. Po 3 metų tą sklypą pirkėjas pardavė už 142 000 LT. Už 102 000 pelną nusipirko jau sau sodybą.
Kas turi galvą, te galvoja. (Situacija tikra.)

Deja, dauguma nesupranta savo
atiduotos energijos ir gautų pinigų ryšio. Kažkur buvo klaidingai
pasakyta “kiek atiduodi, tiek ir gauni”. Manau, būtų IDEALŪS
mainai. Bosų ir milijonierių pinigai nematomi, savaime suprantama,
nematomi ir mokesčiai valstybei. Be to, milijonieriai jei remia, pvz,
kultūrinius renginius, gauna papildomą mokesčių lengvatą. Pinigai
nematomi + lengvatos. Tai argi neaišku, kad didžiausia mokesčių
našta gula ant sunkiai dirbančių sąžiningų žmonių pečių, taigi
mokesčiai valstybei vienu ar kitu pavidalu sudaro 60 % atlyginimo. O
be to, bosų nematomi milijonai irgi uždirbti tų pačių nieko neturinčiųjų
sąskaita. Viena pažįstama sakė, turi dirbt, kad pensiją užsidirbtum.
Pensija nėra valstybės labdara. Tai maža dalelė tavo didelių įmokų
Sodrai. Atkreipkime dėmesį: valstybė rūpinasi, kad kuo mažiau žmonių
sulauktų pensijos, ilgina amžių, o žmonės irgi deda pastangas gadindami
sveikatą. Norint iš Sodros pensijomis viską susigrąžint, reik gyvent
virš 120 metų o tai ne kiekvienam. O darbu prarastas geriausias laikas?
Trumpai tariant, norint gaut 2000 LT į rankas, reik nudirbt darbo mažiausiai
už 8000 bosui, valstybei ir kitiems. Pradirbę gyvenimą sėdi susmirdusiose
1962 m. „chruščiovkėse“, padėję pinigus į bankus „juodai
dienai“ ir laidotuvėms…(Ar
sovietmečiu buvo geriau?)
Neturiu komentarų. O kad nepasirodyčiau perdaug protingu, tik papasakosiu
kaip ofise vadovas kalbėjo per planuotę dėl atlyginimų kėlimo ir
pinigų. „Tie, kas gauna minimumą, dirbtų ir be atlyginimo. Jiems
svarbu, kad galėtų pasirodyt reikšmingi. Minimumas yra ne žmonių
gerovei sukurtas, o tam, kad valstybė turėtų nuo ko skaičiuot mokesčius“.

Pinigų nevertinimas
– neturėjimas jiems konkretaus gero tikslo, nemokėjimas protingai
jais pasinaudoti ar ką nors gero su jais nuveikti, o taip pat kaupimas
tariamai „juodai dienai“. Nepanaudojami pinigai greitai nuvertėja
(infliacija). Tam susikūrė komerciniai bankai, kurie tuos nepanaudotus
gyventojų pinigus pasiskolina ir perskolina kitiems ir, patikėkit,
kokius turtus susikrauna. Bankas produkto negamina, paslaugų, turinčių
vertę žmogui, neteikia, tik pasiskolina, perskolina ir uždirba. Beje,
Lietuva šiandien 2008 03 01 neturi nei vieno lietuviško kapitalo banko,
vadinasi, uždirba užsienis. Deja.

Pinigų vertė yra tai, ką
ilgam laikui ypač naudingo galiu įsigyti už esamą sumą. Kaip naudingai
tą pinigą iškeisiu ar su juo gero nuveiksiu. Taigi norint tapti turtingu,
reik išmokt didint pajamas ar mažint išlaidas. O kas
labiau priklauso nuo tavęs?

Daug kas klausia, kaip pasididint
pajamas? Kodėl nuo to pradedam? Pajamos priklauso nuo tavo darbdavio,
situacijos rinkoje, atsitiktinės sėkmės, o išlaidos DAUGIAU NUO
TAVĘS. Taigi jas mažint, skaičiuoti, protingai planuoti daug lengviau.
Jei tą patį galima gauti ar padaryti mažesnėmis ar net geriausia
nulinėmis išlaidomis, taip ir darykime…

Nepanaudotus pinigus
pritraukia bankai. O buvo galima ir gero nuveikti.

Nepanaudotą laiką
pritraukia darbdaviai (kaip fizinę ir protinę darbo jėgą). Laiką
džiaugtis gyvenimu, patį brangiausią turtą praleidžiame smirdančiose
gamyklose ir bedvasiuose ofisuose.

Nepanaudotą kūrybai t. y
neigiamą mąstymą ir mintis atima depresija, alkoholis ir narkotikai.

Surūkyta
cigaretė sumažina gyvenimą 2 min.
Išgerta
taurelė sumažina gyvenimą 4 min.
O
darbo diena sumažina gyvenimą net 8 val.!
IŠVADA:
Baigiam
dirbti, nes gyvenimas nueis velniop…  

Apie sveikatą kalbėt dar
sunkiau. Sveikatą vertiname tik tada, kai sunkiau susergame, suserga
artimas ar kai paaiškėja, kad liga įsisenėjusi ir nieko jau neįmanoma
padaryti. Panašiai ir su žalingais įpročiais. Geriame, rūkome…
Žmonės yra tokie juokingi. Jie visą laiką ir sveikatą atiduoda
darbui, kad uždirbtų daug pinigų, TADA DAUG DAUGIAU PINIGŲ IŠLEIDŽIA
SVEIKATAI ATSTATINĖTI. Ligoninės, poilsio namai, pramogų parkai ir
dar…

Išleidžia daug daugiau, vadinasi,
vėl su bankais „bendrauja“. Kiti visą sveikatą atiduoda prabangai,
turtams sukrauti ir staiga ofise infarktas ir mirtis. Vadove, tavo vardas
po 5 metų bus pamirštas, o turtas iššvaistytas įpėdinių ar palikimą
gavusių, kurie piršto prie jo sukūrimo nepridėjo. Kam taip ardytis?
Kvailas ar absurdiškas mąstymas, energija, nepanaudota kūrybai, griauna
žmogaus gyvenimą ir sveikatą. Diskutuodami absurdus delfi forumuose,
ar moteris turi teisę žudyt įsčiose augančius vaikus, ar gėjai
gali turėt vaikų ir pan. tiek energijos, sveikatos ir laiko IŠŠVAISTO
BLOGIUI, KAD GALĖTŲ ROJŲ SUKURT, JEI PANAUDOTŲ KŪRYBOS LINKME.
Nepainiokim medicinos ir sveikatos. Lengviau sveikatą saugoti, nei
ligas gydyti. Medicina tapo komercinė ir gydo tik tuos, iš kurių
galima pinigų ištraukti. Tarp kitko, seniai aišku, kad gydytojai
gyvena vidutiniškai 20 metų trumpiau nei statistinis žmogus. Galėtų
sveikatą pataisyti, taip nebūtų. Taigi MEDICINA ir SVEIKATA – visiškai
skirtingi dalykai.

Žodžio laisvė
– būtina demokratijos sąlyga, o protas kažkodėl ne.

Laisvė, tas nuostabus žodis…

Panaikinus mirties bausmę,
įkalinimas iki gyvos galvos – pati didžiausia bausmė. Nesakyčiau,
matydamas krūvą įsikalinusių nuodingų medžiagų gamyklose ar asfalto
klojėjų, kurių gyva galva gali tarnauti 10 metų, tada vėžys ir
mirtis. Darbas sukurtas taip, kad be jo neišgyventum, yra didelis blogis,
atimantis ir laisvę iki gyvos galvos. Tėvai eina dirbti, ne ką teuždirba,
bet uždaro vaikus į darželius. Dabar atsirado savaitiniai vaikų
darželiai, kurie, mano nuomone, nedaug skiriasi nuo vaikų namų. Sutuoktiniai
dažnai apsiriboja keliais žodžiais – labas rytas, varau į darbą
ir labas vakaras bei labanakt. Konstitucijoje parašyta „Tėvų teisė ir pareiga –auklėti savo vaikus dorais žmonėmis
ir ištikimais piliečiais…“. Tačiau vaikus
atima mokyklos, o tėvai neapgina nuo išsigimusio švietimo. Apie padėtį
nekalbėsiu. O laisvė džiaugtis gamta, pajust jos ramybę, nepaliekant
savo buvimo ženklų… Laisvė tobulėti ir džiaugtis gyvenimu nelaukiant
pensijos, kurios nežinia ar sulauksi…

Ramybės jums linkiu – tai
didžiausias turtas, kurio labiausiai reik ir apie kurį taip mažai
pagalvojam. Straipsnį perskaitę grįžkim į ramybę ir ieškokim
išeities. Kas ieško, tas randa.

Vaidas Norbutas, specialiai Tingėjimo filosofijos tinklaraščiui