BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Slow movement, slow food ir kiti lėti judėjimai

Praeitą sekmadienį LTV laidos “Popietė su Algimantu Čekuoliu” antroji dalis buvo skirta aptarti šiuolaikinės visuomenės ligai - skubėjimui ir atsiradusiems naujiems vaistams šiai ligai gydyti “lėtojo maisto” (Slow Food) organizaciją ir netgi visą “lėtojo judėjimo” (Slow Movement) sąjūdį, kuris apima įvairias gyvenimo sritis - turizmą, apsipirkinėjimą, skaitymą, poilsį ir kitas veiklas bei mąstymo būdus.

Spustelėjus štai šią nuorodą, galima parsisiųsti Čekuolio laidą ir paklausyti, pažiūrėti nesivarginant. Taip pat ją galima rasti LRT archyve ir žiūrėti tiesiogiai iš tinklapio - nesisiunčiant failo į savo kompiuterį.

O tiems, kas tingi spaudinėti ant nuorodų, laidos atpasakojimą pateikiu čia.

Popietė su Algimantu Čekuoliu. Antroji laidos dalis - “Skubėk lėtai”. 2008 04 27 /16:35/

Mieste gyvename skubėdami. Atėjo laikas sustoti ir
susimąstyti. Ir nemanykite, kad skubate vienas. Tai pasaulinis reiškinys. Jis
liečia visų išsivysčiusių tautų žmones.

Aš buvau Kinijoje. Visi kinai buvo lėti. Dabar to neliko.
Visi skuba. Skubėjimas įsisuko ir į Lietuvos visuomenę.

Tačiau pažiūrėkime atidžiau – tai pavojingas reiškinys.
Nepasitenkinimas, suirzimas, nekantrumas tapo viso pasaulio liga. Todėl
atsirado judėjimas, mąstytojai ir ideologai, kurie pamatė problemą ir pradėjo
kovoti su ja – su skubėjimu, lėkimu, lenktyniavimu.

Ši tendencija užgimė Italijoje. Ji pavadinta “Slow movement”
(Lėtas judėjimas, judėk iš lėto). Ši tendencija gimė dėl vis labiau plintančių
greitojo maisto valgyklų. Kai prieš kokius 15 metų McDonalds atidarė dar vieną
įstaigą Romos pačiame centre, Italijos kulinarai ir žurnalistai nusprendė, kad
užtenka nerūpestingai žiūrėti, kaip tyčiojamasi iš tautinės italų virtuvės ir
kitų tautų gerų virtuvių, beje, drauge gadinant skrandžius bei tukinant žmonės.
Ir nutarė įkalbinėti piliečius atsisakyti greitojo maisto, grįžti prie gero
maisto, normalaus, nekenkiančio sveikatai maisto. Susikūrė organizacija,
pavadinta “Slow food” (lėtas maistas). Pirmininkas Carlo Petrini. Organizacija turi 100 000
oficialiai registruotų narių.

Organizacija kovoja ne tik su greituoju maistu, bet ir tiria,
ar maistas pagamintas iš genetiškai modifikuotų organizmų nekenkia sveikatai,
aiškina, kad maistas pagamintas iš šviežių produktų yra sveikesnis, remia
smulkius ūkius, kurie augina sveiką maistą.

Jau atsirado restoranų, kurie pažymi savo įstaigą lėtojo
maisto logotipu – sraige. Juose maisto akimirksniu negausi, teks gerokai
palaukti, tačiau gali būti tikras, kad tavo lėkštėje bus sveikas maistas.

Aktyvistai pamatė, kad neužtenka apsibrėžti vien lėtuoju
maistu ir judėjimas išsiplėtė į sąjūdį, apimantį įvairius gyvenimo laukus. Jis
pavadintas “Lėtas judėjimas”.

Štai, pavyzdžiui, turizmas. Žmonės jau nebemoka turistauti.
Viskas susiveda į lėkimą, skubėjimą. Viskas daroma bėgte, risčia. Jei
atkeliaujame į kokią šalį, tai norime staigiai pralėkti visą jos teritoriją
skersai išilgai. Tai padarome, tačiau kas iš to? Juk nieko ir nepamatome. Grįžę
saviškiams rodome nuotraukas, kad visus svarbiausius objektus pamatėme, tačiau
grįžtame namo labiau nusikamavę negu prieš atostogas ir gyvenimui jėgų daugiau
nelieka.

Kaip elgsis protingas turistas? Jis neskris lėktuvu, o
rinksis traukinį. Galės ramiai pro langą stebėti vaizdus, žmonių gyvenimą,
buitines scenas, atsipalaiduos, išsimiegos. Viena iš pagrindinių lėtojo turizmo
taisyklių “pabūk vienoje vietoje bent savaitę”. Sėdi vienoje vietoje, o iš ten
darai trumpas ekskursijas. Panašios taisyklės galioja ir apsipirkimui.
Parduotuvės didelės, lakstom kaip pamišę, ieškom prekių, tačiau grįžę pamatome,
kad prisipirkome daug nereikalingų daiktų, o to ko norėjome – pamiršome. O jei
visgi tenka eiti į parduotuvę, tai geriau darykime kaip siūlo Buda, eikime ir
šiuo gyvenimo kelio gabalu lėtai, viską apžiūrėdami ir įsižiūrėdami. Tai gali suteikti
nemažai malonumo, net jei nieko nenupirksime.

Čia nekalbame apie mažą siaurą keistuolių sąjūdį. Prasidėjęs
Italijoje kaip lėtojo maisto entuziastų susibūrimas, netrukus tapęs lėto
judėjimo organizacija, šis sąjūdis, ši mąstymo kryptis tampa pasauline. Ir
kitaip negali būti. Nes jeigu nieko nedarysime, jeigu nedėsime kietai ant
stabdžių – neišgyvensime. Netrukus visi tapsime pertemptų nervų mazgeliais.

JAV įkurtas Pasaulinis lėtumo institutas. Jo tikslas
išmokyti gyventi žmogų, kuris dabar blaškosi tarp mobiliojo telefono,
kompiuterio ir sudėtingų verslo reikalų.

Knygų apie lėtumą pasaulyje išėjo jau ne viena dešimtis.
Knygoje “Garbė lėtumui” Carlas Honorė rašo apie lėtąjį elektroninį
paštą. Jo knyga išversta į 28 kalbas ir daugelyje šalių tapo perkamiausia
knyga.

Tai rodo, kad tema, kurią palietėme, yra labai svarbi.
Daugelis mūsų, siekdami padaryti daug, neišvengiamai darome skubiai ir labai
dažnai pametame atsakymą į klausimus: “kodėl?”, “o kam to reikia?”. Arba net to
atsakymo visai neieškome. Veikiame tarsi būtume mechaniniai žaisliukai, tarsi
mums kažkas spyruoklę būtų užsukęs ir visai be mūsų valios pastatęs judėti ir
tarškėti.

Manau, ne vienas karts nuo karto pagalvojame, kad nereikia be
atvangos bėgioti. Iš savęs juk neišbėgsi. Tačiau naudinga žinoti, kad dėl to
susimąsto daugybė žmonių visuose pasaulio kampuose. Visiškai galimas dalykas,
kad netrukus skubėjimas bus laikomas blogu išauklėjimu, chamizmo forma. Ir
gydytojai išrašinės receptus “neskubėti dvi savaites” arba apskritai įsakinės
savo pacientams: “Neskubėk! Ne tik ilgiau gyvensi, bet ir geriau gyvensi.”

Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. tetasigita:

    kelis mėnesius atgal buvauū aptikusi ir aš informacijos apie šitą judėjimą - http://www.blogas.lt/kiki/339707/greitas-maistas-letas-maistas.html

Rašyti komentarą