BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Darbštus populiacijos išdėstymas

Jei pažiūrėtume į gamtą, tai pamatytume, kad iš šimtų tūkstančių gyvybės formų tik keletas galime pavadinti darbščiomis. Lietuviai nuo seno turi dvi patarles: darbštus kaip bitė; darbštus kaip skruzdėlė. O visų kitų gyvūnų darbštuoliais, galima sakyti, niekas ir nevadina.

Driežas, stirna, kiškis, varlė… Argi jie darbštūs? Jie visą laiką nieko neveikia. Driežas vis kaitinasi saulutėje, stirna su kiškiu vis liuoksi po miškus ir laukus, varlė sėdi tyliai sau po lapais ir laukia uodo. Žodžiu, nieko jie nedirba.

Visai kas kita yra su bitėmis ir skruzdėlėmis. Jos dirba daug ir be perstojo. Dar bitutės tai bent nakčiai nueina “miegoti” į savo avilį (nors žinoma ir ten nemiega, todėl tas žodis kabutėse), bet jau skruzdėlės tai visai išprotėję - dirba dieną naktį. Tiek dieną tiek naktį jos puola poilsiautojų palapines, ieško trupinių ir vis ką nors tysia į savo skruzdėlyną.

Gyvūnų pasaulyje jų gyvenimo būdas yra įgimtas. Bitė visada bus bite, varlė - varle. Jie negali keisti savo gyvenimo būdo į kitokį. Skruzdė negali gyventi kaip varlė, o varlė negali gyventi kaip bitė. Toks jau tas gyvūnų pasaulis.

Žmogaus situacija yra visai kitokia. Jis gali pasirinkti gyvenimo būdą. Jis gali gyventi darbščiai, kaip skruzdė, arba tingiai, kaip varlė. Dabar mūsų gyvenimo būdas yra darbštus, mūsų populiacijos išsidėstymas erdvėje yra darbštus. Mes elgiamės kaip skruzdėlės arba bitės. Mes statome miestus, kurie labai jau primena skruzdėlynus ir gyvename juose. Ir, jeigu jau pasirinkome tokią populiacijos išdėstymo formą - sutelktą, tai tada turime gyventi susitelkę ir dirbdami, o ne atsipalaidavę ir tingėdami. Jei gyvename kaip skruzdės, tai ir dirbti turime tiek kiek skruzdės - dieną naktį. Nes tokio populiacijos išdėstymo, tokio gyvenimo būdo forma yra darbšti.

Tačiau mes ne visada buvome pasirinkę tokią formą. Darbštumas šiaip žmogui nebūdingas. Pirmieji miestai atsirado prieš, sakykim, 5 tūkstančius metų. Na, galima padidinti šį skaičių dvigubai ir sakyti, kad Jerichone ir Chatal Hujuke žmonės gyveno jau prieš 10 000 - 8 000 metų. Čia žiūrint ką laikysime miestu ir kokiais mokslininkais tikesime. Tačiau, šiaip ar taip, miestietiškas gyvenimo būdas neviršyja 10 000 metų.

O žmogus šioje planetoje gyvena jau milijonus metų. Vėlgi, žiūrint kokiais mokslininkais tikėsime. Na, galime sakyti, kad žmogus jau gyveno prieš 2 mln. metų. Blogiausiu atveju, jei žmogumi laikysime tik protingąjį žmogų (homo sapiens), tai vis tiek priskaičiuosime 200 000 metų, kas yra žymiai daugiau, nei gyvenimas miestuose.

Jei imsime patį blogiausią atvejį, tai vis tiek išeina, kad žmogus 190 000 metų gyveno tingiai ir tik 10 000 metų gyvena darbštų gyvenimo būdą. Tai didžiulis skirtumas, o jei vadovautumėmės mintimi, kad žmonės gyveno jau 2 mln. metų atgal, tai šis skirtumas būtų dar didesnis ir dar grandioziškesnis. Šiuolaikinį nukrypimą į darbštumą galime greičiau laikyti apgaule, klasta, išimtimi, patologija, o ne dėsniu ar prigimtimi. Darbštumas žmogui visai nebūdingas ir tai rodo šimtų tūkstančių ar net milijonų metų patirtis.

Taigi, šimtus tūkstančių metų žmogus gyveno tingiai kaip liūtas, erelis, varlė ar dramblys, rankiojo maistą, kurį užaugino gamta ir laimingai sau gyveno. Dirbti nereikėjo, nes visa užaugindavo gamta. Jokių šiltnamių priežiūros, arimo, gyvulių priežiūros, sėjos, sodinimo, laistymo ar piktžolių ravėjimo… Žmogui užtekdavo tiek, kiek gamta duodavo. Ir žmonių buvo tiek, kiek gamta duodavo maisto. Visi draugiškai buvo pasklidę po žemę, niekas nebuvo sukaupęs daugiau turtų, o jei nebuvo turtų, tai nebuvo ir vagysčių…taigi, visi draugiškai ir ilgai gyveno.

Tik va tas noras TURĖTI ir turėti KUO DAUGIAU privedė prie gamtos prievartavimo ir visų su tuo susijusių šiandienos katastrofų. Gamtą išnaudojam, koncentruojamės, populiacija didėja, o tokia populiacija jau negali gyventi draugiškai pasklidusi po visą žemės rutulį - tiesiog netelpa. Todėl mums reikia grūstis šituose skruzdėlynuose ir vaizduoti, kad mes visgi gyvename gerai.

Mes pasirinkome gyventi kaip skruzdėlės ar bitės, o šitas gyvenimo būdas, toks populiacijos išdėstymas yra darbštus. Jis padeda kauptis, koncentruotis, kaupti turtus, įgyti jėgos ir nuvaryti nuo žemės visus savo konkurentus, tačiau šis gyvenimo būdas turi pašalinį poveikį - reikalauja begalės darbo. Turime kaip skruzdės dirbti.

O jeigu norime atsikratyti darbo, tai tada turėtume visai kitaip išdėstyti savo populiaciją. Gyvenkime kaip kiti gyvūnai, kurie tingiai slankioja po miškus - gyvenkime kaip jie - po vieną, poromis, šeimomis, giminėmis, vienkiemiais, sodybomis, mažomis gyvenvietėmis… bet jokiu būdu ne skruzdėlynmiesčiais. Ir viskas, tik tiek tereikia - kitaip išdėstyti populiaciją.

Rodyk draugams

Natūralumas vs. dirbtinumas

Dirbtinumas ir natūralumas yra antonimai, t.y. priešingos reikšmės žodžiai. Dirbtina yra tai, kas nėra natūralu, o natūralu yra tai, kas nedirbtina.

Gamta gamina natūralius produktus - protą, kūną, jausmus, žemuoges… Žmogus gamina tik dirbtinius to pakaitalus - dirbtinį intelektą (kompiuterius, kalkuliatorius ir siekia sukurti tikrai mąstantį dirbtinį intelektą), dirbtinį kūną (robotus), dirbtinius jausmus (dirbtinas šypsenas), sintetinius žemuogių skonio pakaitalus, kuriuose tikrų žemuogių nėra nei pėdsako. Kvapas, skonis kaip žemuogės, o iš tikrųjų ten žemuogės nėra.

Jau rašiau, kad visas pasaulis darosi dirbtinis. Šiais laikais jau sunku rasti ką nors natūralaus. Žmogus gali lengvai apsigauti, nes dirbtines prekes stengiamasi padaryti kuo panašesnes į natūralias.

Anksčiau mums reikėdavo tik keletą daiktų atskirti: ar tai natūralios sultys ar ne; ar tai natūralių medžiagų drabužiai ar ne… O dabar dirbtinumas nuėjo taip toli, kad darosi labai pavojinga gyventi.

Jau dabar yra pavojinga vaikinui prieiti prie merginos ir pakviesti ją į pasimatymą, nes gali paskui išaiškėti, kad ten visai ne mergina, o vyras arba kad ten pusiau vyras, pusiau moteris… Perdirbta mergina - buvo vyras paskui iš jos padaryta moteris arba atvirkščiai.

Viskas dabar dirbtina - maistas, oras, kraštovaizdis, pievutės prie namo, gyvūnai dirbtini ir net žmogus jau darosi dirbtinis. Visa yra padirbta, netikra ir tie klastotojai, padirbinėtojai esame mes patys - mes padirbame prekę ir apgaudinėjame patys save: bandome įkišti kitam žmogui padirbtus obuolius, padirbtus rožės žiedlapius, medžio imitacija, marmuro imitacija…

Apsidairau po kambarį ir viskas atrodo pagaminta iš natūralių medžiagų - medžio, akmens, žolynų… Bet, anot Merfio dėsnio, kai tik pabeldžiu į tą medį, tai suprantu, kad visas pasaulis pagamintas iš plastiko ir metalo.

Kažkaip viskas netikra dabar, kažkaip apgaudinėjame patys save. Kokia išeitis? Tiesiog reikia nustoti dirbti, nustoti padirbinėti pasaulį.

Gamta tegul dirba už mus. Tegul ji augina natūralius vaisius, riešutus, uogas, o mes jas tik naudosime. Taip buvo per amžius - gamta augindavo, o mes vartodavome. Vartodavome jos produktus ir viskas būdavo gerai, jokių ekologinių katastrofų. Tačiau kažkada užsimanėme daugiau negu gamta duoda ir pradėjome ją išnaudoti. Išnaudota gamta duodavo vis daugiau, didesnių, tačiau ne tokių sveikų vaisių, ir žmonių atitinkamai darėsi vis daugiau, didesnių, tačiau ne tokių sveikų…

Jei norime nebedirbti, tai turėtume natūraliai, po truputį nustoti išnaudoti gamtą. Tada ji duos mažiau vaisių. Natūraliai mažės ir žmonijos populiacija. O kai žmonių liks tiek, kad išsimaitinam tik iš gamtos produkcijos, tada nebereikės dirbti. Juk gamta viską užaugins.

Rodyk draugams

Dirbtinis pasaulis

 

Pačiame New York City centre tarp didžiulių dangoraižių, kur gerai kainuoja netgi centimetras žemės amerikiečiai leido sau įsirengti parką (Central Park NYC). Šiaip labai gražus, milžiniškas ir įspūdingas parkas į kurį atsipalaiduoti nuo dirbtinio pasaulio užsuka didžiulės masės žmonių. Bet kadangi šis parkas labai didelis, tai masė pasklinda po žolę, krūmynus, irstosi valtelėmis ir taip pasiskirstę po visą teritoriją kartais netgi išgirsta tylą.

Pirmą kartą apie šį parką sužinojau iš TV, kai rodė laidą skirtą būtent šiam parkui. “Ot, gudrūs amerikiečiai!”, pagalvojau laidos pradžioje tik pamatęs šį parką iš paukščio skrydžio. Tai buvo didžiulė natūralumo oazė didžiuliame betoniniame dirbtiniame mieste. Super. Pagarba New York'ui ir jo žmonėms.

Tačiau laidos vedėjas keliais judesiukais sugebėjo staigiai nutraukti minutėlės euforiją. Jis su pasididžiavimu ištarė žodžius, maždaug tokius: “jūs manote, kad visas šis parkas yra natūralus, bet iš tikrųjų natūralus šiame parke yra tik šis didžiulis uolos gabalas, kurio niekaip nepavyko susprogdinti. O visa kita yra PADIRBTA MŪSŲ RANKOMIS!” Tada jis nuėjo už krūmo ir tęsė savo pasakojimą: “štai matote šį krioklį. Jis atrodo kaip natūralus, bet štai čia yra sklendė ir ją pasukus…” ir tada jis pasuko tą sklendę ir krioklys nustojo ošti, vanduo nustojo tekėti.

Jis kažko jautė pasitenkinimą, kad tame parke viskas yra sukurta žmogiškomis rankomis ir NĖRA NIEKO NATŪRALAUS! “Ot, BJAURŪS AMERIKIEČIAI!”, - pagalvojau.

Jie stengiasi PAGAMINTI pasaulį, PADIRBTI pasaulį. Jie nori, kad jis tik atrodytų natūraliai, bet nori, kad iš esmės, ten nebūtų nieko natūralaus.

Yra toks anekdotas…

Pasaulyje yra 3 kvailiai:

Archeologas - nes ieško ko nepametė.

Mokytojas - nes pats žino, bet klausinėja.

Ir futbolininkas - nes spiria kamuolį, o paskui pats bėga pasiimti.

Tai dabar matome, kad atsirado ir ketvirtas kvailys - sugriauna gamtą tik tam, kad vėl padaryti taip, kad viskas atrodytų kuo natūraliau.

Apskritai, tai visas pasaulis dabar tapo dirbtiniu. Net jei nueini į gamtą, tai ten visur miškuose medžiai auga lygiomis eilėmis, pievos nušienautos arba apsėtos visokiais ten rapsais, upėse teka ne vanduo, o greičiau benzino, šampūno ir  skalbimo miltelių mišinys, dangumi keliauja prarūgę (rūgštingi) debesys, o vietoj oro turim nekvepiančias dujas…

Ir visa tai pasidaro dirbtina vien todėl, kad mes dirbame. Mes padirbame pasaulį, suklastojame jį, padarome jį netikrą, nenatūralų.

Yra žemėje vietų, kur žmogus nedirba. Pvz. viena tokių vietų yra Černobilio žemė. Ten kai sprogo atominė elektrinė, tai iš pradžių buvo labai blogai. Bet va per 20 metų gamta puikiai atsistatė - suklestėjo augalija ir gyvūnija, atsigavo įvairovė ir zona iš karto paskelbta draustiniu. Ir tai vien todėl, kad ten žmogus NEDIRBA. Ten pasaulis natūralus, gamtinis, nedirbtinis.

Tad ir šiandien - pagulėkim, pamąstykim ko čia nepadarius, ko čia nepadirbus, kad tas pasaulis būtų tikras, kad skraidytų tikros musės, o prakandus obuolį rastum tikrą kirminą, o ne mechaninį-elektroninį padarėlį. Tegu gamta susodina medžius taip, kaip ji nori, įvairiai, ne eilėmis, tegu išsivalo oras, upės… Mums reikia tiesiog gulėti ir nieko neveikti, gamta atsistatys pati ir medžius pasodins pati, ir išsivalys pati… Kam dirbti, jei gamta už mus visus darbus nudirbs? Visa ko mums reikia - tiesiog nepajudinti nei piršto, nieko nedaryti, nedirbti, sustoti… patingėti…

Rodyk draugams

Darbo etimologija

Ar kada susimąstėte apie kokias negandas byloja žodis darbas ir jo vediniai?

Dirbti. Ką reiškia “dirbti”? Šio žodžio atitikmenys yra - plušti, triūsti, plūktis, arti kaip jaučiui,
prakaitą lieti… Iš karto matosi, kad tai nėra malonus užsiėmimas ir niekas to daryti nenori.

 

Dar nemaloniau yra prisidirbti. Prisidirbti galima tiek dirbant, tiek nieko neveikiant. Pavyzdžiui, vienas vaikėzas prisidirbo nieko neveikdamas, o tik susirinkusių garbingų svečių klausinėdamas: “atleiskit, o jūs vyras ar moteris?” Taip prisidirbo, kad maža nepasirodė.

Todėl maloningieji tėveliai ėmė ir išdirbo jam kailį. Žinoma, posakis “išdirbti kailį” irgi turi bent porą reikšmių ir abi jos nėra malonios. Pirmuoju atveju, tas pats vaikėzas išdirbo mamos kailį kabojusį spintoje (suprask - ištepliojo kailinius). Antruoju atveju, mama išdirbo tam vaikėzui kailį (suprask - mušė, pėrė). Ir taip smarkiai pėrė, kad su šita visa istorija atsidūrėme prie antrosios prisidirbti reikšmės - prisidirbti į kelnes. Tas irgi yra labai nemalonu. Nors niekada nesu to daręs, bet tikrai žinau ir mielas skaitytojas turbūt tikrai tiki, kad tai nėra malonus dalykas.

Prisidirbti niekas nenorėtų, bet apdirbti kitus - tai jau mūsų gyvenimo kasdienybė. Purvais drapstosi visi: pradedant politikais, baigiant mylimom ir nemylimom moterim, pradedant kiemsargiu, baigiant universiteto dėstytoju. Tačiau, kad ir kaip mes dažnai tai darome, tačiau visgi patys niekada nenorėtume būti apdirbti. Nei mažo paukštelio, nei kokio nors kaimyno liežuvio.

Tačiau liežuviu dirbti ( = plepėti) dar nėra taip blogai kaip liežuviais išdirbti ( = išplūsti). Kad ir tą minėtą vaikėzą mama pirmiau liežuviu išdirbo (išplūdo) ir tik paskui jo kailį išdirbo. Tačiau išplūsti vėlgi galima dvejopai.

Visų pirma, galima išplūsti žmogų niekam nematant. Visų antra, galima jį išplūsti viešai. O ši antra reikšmė turi ir savo specialų pavadinimą - sudirbti jį kieno nors akyse. Nors tas pats sudirbti gali turėti taipogi daug variantų: galima sudirbti žodžiais, galima sudirbti kumščiais, galima sudirbti aforizmais.

Sudirbti aforizmais - tai toks veiksmas kada užmėtai žmogų įvairiom skambiom frazėm, kad jis nė prasižioti nebegali. Tik mikčioja. Bet norint sudirbti aforizmais reikia būti labai daug apsiskaičiusiam, išprususiam, išsilavinusiam, žodžiu, žinoti daug aforizmų ir mokėti juos pritaikyti esamai situacijai.

Ne tokio aukšto entelekto žmonės renkasi kitą (žemesnio lygio) sudirbimo formą - juokus dirbti. Žodynas nurodo, kad juokus dirbti = tyčiotis.

Tačiau grįžkime prie to paties vaikėzo. Mama jam seniai sakė - “užsidirbsi tu man”. Kas irgi yra labai blogai. Ir vaikas nepaklausė (ant “u” riestinis) - tikrai užsidirbo. Ir šį kartą už tai turėjo atidirbti. Kas irgi nemalonu. Mama jam liepė išravėti visas piktžoles darže, todėl į dienos pabaigą vaikėzo rankos visos buvo nudirbtos iki kraujo ( = darbu nuvargintos). Maža to, jis užsidirbo sau pūsles ant rankų. Kas irgi yra labai nemalonu.

Vienintelė žodžio “užsidirbti” reikšmė yra maloni, kai užsidirbame pinigus. Bet deja ir tai ne visada. Pavyzdžiui, jei pinigai bus padirbti, tai mūsų visas darbas gali nueiti šuniui ant uodegos. Niekas gi nemėgsta padirbtų pinigų gauti už savo darbą.

O šiais laikais padirbti galima bet ką. Jau net nebežinoma ar Ermitaže, Luvre ir kitur kabo paveikslų originalai ar tik jų kopijos. Nieko nėra nepadirbamo.

O padirbinėti yra nevalia. Anksčiau, jei pagaudavo kokį padirbinėtoją, tai duodavo darbo lazdoms ( = mušdavo), o šiais laikais - pasodina jį į kalėjimą ir duoda darbus eiti ( = priverstinai dirbti).

Nors visų valstybių konstitucijose didelėm raidėm parašyta, kad niekas nieko negali priversti dirbti (darbas visose konstitucijose suprantamas kaip didelis blogis), tačiau valstybei konstitucija negalioja. Ji gali priversti kalinį dirbti arba priversti jaunuolį atlikti karo prievolę (ten irgi duoda įvairių darbų), arba priversti dirbti vaiko tėvus, nes jei jie nedirbs, neleis vaikų į mokyklą, tai bus atimti jų vaikai…

Šiuolaikinė valstybė apskritai stengiasi visus priversti dirbti. Nes jei niekas nedirbs, tai iš kur bus surinkti mokesčiai? Ne, valstybė yra represinis mechanizmas verčiantis visus dirbti, nors jos konstitucijoje ir rašoma, jog to daryti nevalia…

Va, taip ir pradirba žmogus visą gyvenimą. O kas norėtų pradirbti ištisą dieną, pradirbti atostogas, pradirbti saldų miegą? Niekas.

Darbas yra didžiulis blogis. Visi mėgsta penktadienio vakarą, kai tuoj tuoj prasidės savaitgalis, ir visi nemėgsta pirmadienio, kai reikia kojas vilkti darban. Yra žmonių, kurie bando sakyti, jog, jei darbas prie širdies, tai dirbti malonu. Bet man tai skamba dirbtinai. Kaip savęs ir kitų apgaudinėjimas. Nes atostogos visada yra geriau už bet kokį darbą.

Darbą girti gali tik darboholikas, o tai jau liga, patologija. Toks žmogus jau yra nesveikas ir jį reikia gydyti. Gydyti, kad jis nepersidirbtų.

Ir apskritai, aš jums pasakysiu, visur vien darbas darbas darbas. Visas pasaulis yra DIRBTINIS.

Rodyk draugams

Pirmiausia pradėjome dirbti žemę

Šį karta visiems siūlau paskaityti Daniel Quinn knygą “B istorija”. Štai keletas eilučių iš šios knygos…

Mudu su Čarlzu bandėme atkreipti tavo dėmesį į ribą, kuri peržengta, kai prieš dešimt tūkstančių metų Derlingajame Pusmėnulyje gyvenusi grupė žmonių tapo mumis. Tu žinai, jog peržengę šią ribą mes ėmėme praktikuoti ypatingą žemdirbystės formą, kuri leido sukaupti milžiniškas maisto atsargas. Ne paslaptis tau ir tai, kad peržengę šią ribą ėmėme dirbti tiek, kiek niekas šiame pasaulyje nebuvo dirbęs. (p. 179)



Tuokart mūsų kultūros pagrindėjai išrado darbo sampratą. Jie išvystė sunkų gyvenimo būdą - tiek daug pastangų reikalaujančio kelio dar niekas nebuvo suradęs. (p. 129)



Autorius rašo, kad darbas atsirado maždaug prieš 10 000 metų, kai buvo išrasta ypatinga žemdirbystės forma - totalitarinė žemdirbystė. Ši žemdirbystės forma išsiskiria tuo, kad leidžia sukaupti milžiniškas maisto atsargas. Tačiau šios atsargos sukaupiamos todėl, kad sunaikinamos visos kitos augalų ar gyvūnų rūšys. Pavyzdžiui, jei auginame kviečius totalitarinės žemdirbystės būdu, tai mums reikia, kad tame lauke daugiau niekas neaugtų, būtų išnaikintos visos kitos augalų rūšys, o visa gamtos, augimo energija būtų skirta vien tik kviečiams. Maža to, ši žemdirbystės forma siekia sukaupti kuo daugiau, t.y. išnaudoti visą planetos plotą. Jei tai atsitiks, tai ji išnaikins visą nekultūrinę augmeniją ir gyvūniją. Visur augs tik kviečiai, miežiai, pomidorai, o visa natūrali augmenija ir gyvūnija išnyks, bus išstumta.

Totalitarinė žemdirbystė yra agresyvi. Gamtoje vyrauja pusiausvyros dėsnis. Nei viena rūšis nesistengia išnaikinti kitos rūšies. Vilkas niekada nesugaudys visų stirniukų. Sumažėjus stirniukų skaičiui, vilkai nebeturi ką ėsti ir sumažėja vilkų. Sumažėjus vilkų padaugėja stirniukų, nes jų niekas nemedžioja. Taip balansuoja milijonai gyvybės rūšių gamtoje. Jos visos koegzistuoja ir sugyvena kartu. O totalitarinė žemdirbystė stengiasi nušluoti visus konkurentus nuo savo kelio ir viską pasiimti vien sau.

Žemdirbystė suteikė mums jėgų ir leido pajusti savo galybę. Žmonės propagavę šią žemdirbystės rūšį norėjo tapti įtakingais. Įtaką žinoma jie gavo. Mes gavom. Mūsų žemdirbiška kultūra dabar nusidriekusi per visą pasaulį, apraizgiusi visą planetą ir visos kitos 10 000 kultūrų yra laikomos nereikšmingomis. Bušmenai, masajai, eskimai, aborigenai, gebusai, samiai, kuborai, bedaminiai, obėjai, honibai, alavai, navakai, onabasulai, kryn-akrorai ir kt. kultūros dabar laikomos atsilikusiomis ir nereikšmingomis. Įtaką turi tik mūsų kultūra.

Įtaką mes gavome, bet už tai turėjome daug daug sumokėti. O kad sumokėti, mes turėjome daug daug dirbti.

Ne mūsų kultūros žmonės tokio dalyko kaip darbas nežinojo ir nežino. Jie gyvena gamtoje, rankioja maistą, pamedžioja ir toliau gali veikti ką tik nori. Visas gyvenimas kaip atostogos. Niekada nereikia eiti į darbą ir dirbti. Visas laikas yra tavo. Ką nori tą veiki. Nieko netrūksta, visko yra gamtoje, visko užtenka. Toks gyvenimas yra tikras.

O mūsų kultūra neturi gyvenimo. Nėra kada gyventi. Mes turime dirbti, kad išlaikyti savo įtaką pasaulyje. Jei tik nustosime dirbti, tai iš karto tapsime tokiais kaip eskimai, navakai, alavai ar gebusai… O to tikrai mes nenorime. Todėl dirbame, ariame žemę, stengiamės išlaikyti įtaką pasaulyje. Visą laiką dirbame ir apart darbo nieko nematome. Turime įtaką, bet gyvenimo deja neturime… Nėra kada gyventi, reikia dirbti.

Rodyk draugams

Nedarbo laikas

Na, štai, menininkai jau pradeda išsilaisvinimo sąjūdį. Jie pasirašo nebekurti: http://www.lno.lt/

Reikėtų, kad tokios organizacijos susikurtų kiekvienoje žmogiškosios veiklos srityje. Pavyzdžiui, turėtų susikurti Lietuvos nemelžėjų organizacija, kuri skatintų bent kelias dienas nemelžti karvių. Nesuvirintojų organizacija skatintų bent savaitę nevirinti. Netelevizijos organizacija skatintų nežiūrėti, nefilmuoti, nekurti laidų… Nemokslo organizacija skatintų nesimokyti bent kelias dienas ir nemokyti. Nekaro organizacija skatintų nekariauti bent kelias minutes. Visiems juk reikia pailsėti. Ta amžinoji gamyba nieko gero neduoda. Lietuvoje turime perprodukciją, produkcijos per daug. Žemės ūkio produktų gamintojai skatinami NEGAMINTI. Jiems mokamos subsidijos, kompensacijos visokios, kad tik jie nedirbtų žemės.

Kaip lno įsteigė prizus geriausiems nekūrėjams, taip reikėtų įsteigti ir prizus nemelžiantiems, nekariaujantiems, nemokinantiems, nevirinantiems… Prizų fondą galėtų papildyti tie, kurie melžia, virina ir kitaip kaip dirba. Jie gi dirba, uždirba. Va, tuos pinigus reikėtų pervesti kaip paskatinimą tiems, kurie nedirba ir nekuria, ir nemelžia, ir nekariauja…

Va, tada būtų tvarka. Staigiai visi persimestų prie nedarbo. Nes darbas žmonėms nepatinka. Jiems patinka pinigai. Ir jei pinigai būtų mokami už nedarbą, tai žmonės iš karto pradėtų nedirbti ir aukštinti tinginystę, o darbą laikytų neigiama veikla.

Tada visi turėtų daug laiko būti su vaikais, mylimais žmonėm, daug bendrautų, eitų į svečius, turėtų laiko sakyti komplimentams, laiko būti geru… Ak, koks gražus pasaulis būtų, jei nedirbtume.

Link to ir eikime…

Rodyk draugams