BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Su šypsena apie globalinį atšilimą




Globalinis atšilimas - tai tema, kasdien pasirodanti pasaulio žiniasklaidoje. Patinka jums ji ar ne, bet ji yra neišvengiama. Žiniasklaida šia tema mus “maitina” kasdien. Neišvengiamai turiu parašyti šia tema dar kartą ir aš. Šį kartą - apie albedą - sunkiai įsimenamą žodį, įnešantį į globalinio atšilimo teoriją dar daugiau sunkumų ir sumaišties nei buvo iki jam atsirandant.

Visi žino, jog globalinis atšilimas siejamas su CO2, metano ir kitų šiltnamio dujų koncentracija atmosferoje. Šių dujų yra daug ir visos jos susiję į vieną nepertraukiamą chaosą, kurio mokslininkams niekaip nepavyksta suskaičiuoti ir aprėpti. Be to yra dar ir šaldančios dujos. Jų taip pat yra nemažai. Ir kiekviena iš jų mokslininkų formules praplečia ne tik savimi, bet ir savo chaotiškais ryšiais su visomis kitomis formulės dalimis. Vien atmosferos cheminės sudėties analizės visiškai pakanka, kad susiveltų mokslininkų protai dar dviem artimiausiems šimtmečiams. Tačiau be viso to yra dar šimtai įvairiausių neprognozuojamų detalių, įtakojančių klimato kaitą. Visa tai veda prie minties, kad uždavinys moksliškai yra neišsprendžiamas. Viena yra aišku - mokslininkams šioje temoje niekas neaišku. Ir viena yra visiškai neaišku - iš kur politikai žino ką reikia daryti ir labai sėkmingai tai daro, jei net mokslininkai čia nieko nesupranta.

Kaip ten bebūtų, mokslininkų paskirtis yra aiškinti pasaulio reiškinius ir daryti viską suprantamu. Iš praktikos matome, kad, deja, mokslininkai juda visiškai priešinga kryptimi. Jei XIX amžiuje visi žinojo iš ko visata sudaryta, tai XX amžiuje visas žinojimas pakimba ore. XX a. mokslas yra ne mokslas, jei neturi keleto būtinai viena kitai prieštaraujančių ir nesuderinamų, bet eksperimentais puikiai patvirtinamų teorijų.

Su globaliniu atšilimu yra lygiai tokia pati situacija. Vietoje to, kad mokslininkai išsiaiškintų bent vieną mažą dalyką - atmosferos cheminę sudėtį, tai jie įsiveda dar papildomų fizikinių dydžių. Pavyzdžiui, albedo efektą, kuris galutinai sumaišo visas chemijos kortas.

Albedas yra santykinis dydis, rodantis kokią dalį spindulių kūno paviršius atspindi. Kuo didesnis albedas, tuo geriau. Juk tada atlėkę spinduliai atsispindi nuo paviršiaus ir neįšildo jo. Vadinasi, klimatas nešyla. Šviežio sniego albedas yra 80-90 procentų. Šviežio juodo asfalto - 4 procentai. O tai reiškia, kad asfaltas sugeria 96 procentus į žemę atkeliavusios šilumos ir tik 4 procentus jos atspindi. Sniegas - priešingai - 90 procentų atkeliavusios šilumos atspindi ir tik menką dalį sugeria. Kuo tamsesnis paviršius, tuo daugiau šilumos sugeria, kuo šviesesnis - tuo daugiau atspindi.

Štai keletas albedo:


  • Vandenynai - 3,5 proc.

  • Naujas asfaltas - 4

  • Spygliuočių miškas (vasarą) - 8

  • Padėvėtas asfaltas - 12

  • Plika žemė - 17

  • Žalia žolė - 25

  • Dykumos smėlis - 40

  • Naujas betonas - 55

  • Naujai iškritęs sniegas - 80 - 90
Bendras visos žemės planetos albedo - 30 procentų. Visi čia pateikti skaičiai yra tik labai apytiksliai. Jie kinta nuo spindulių kritimo kampo, paviršiaus lygumo, spalvos. Pavyzdžiui, suartos žemės albedo gali varijuoti nuo 5 procentų (juodžemis) iki 40 procentų (šviesus smėlis); įprastos ūkininkų ariamos žemės albedo - 15 procentų.

Ką visa tai reiškia? O tai reiškia, kad albedo efektas gali būti didesnis už šiltnamio efektą. Tokiu atveju globalinė atmosferos temperatūra sumažėja. Jei kalbėti ne moksliškai, o paprasta lietuvių kalba, tai galima būtų pasakyti taip: jei užklosime žemę balta spalva, tai galime susilaukti žemesnės temperatūros, nei užklojus ją ruda ar žalia spalva. Kitaip sakant, kartais yra geriau sniego danga, nei pušynas. Štai čia ir prasideda stebuklai. Pasodinti medelį visada buvo laikoma globalinio atšilimo mažinimu, nes medis savo kamiene, šaknyse, šakose ir lapuose sukaupia C (anglies), iš kurio ir padarytas CO2 - šilumos kaltininkas. O štai dabar taip išeina, kad kai kuriose vietovėse geriau yra sniegas, nei medelio pasodinimas. Jei medelio pašalintas CO2 kiekis gali mažiau sušildyti atmosferą nei to paties medelio kamienas sugerdamas šilumą tiesiogiai, tai medžio sodinimas yra pageidautinas. Tačiau jei albedo efektas sušildo atmosferą daugiau, nei medis atvėsintų pašalindamas iš atmosferos CO2, tada medelio sodinimas yra nepageidautinas reiškinys. Čia kalba eina apie šiaurines platumas, kur medelio sodinimas gali atnešti daugiau šilumos, nei šalčio mūsų atmosferai (žr. mokslininkus čia). (Dėmesio, čia turima omenyje tik tiesioginė medžio įtaka atmosferos temperatūrai, o visi kiti medžio naudos aspektai neimami domėn.)

Ir paskutiniai klausimai - kodėl aš visa tai pasakoju čia ir kuo tai susiję su tingėjimo filosofija? Kaip jau minėjau, tingėjimas išsprendžia visas ekologines problemas. Tingėjimas taip pat išsprendžia ir globalinio atšilimo problemą. Ir vienas sprendimo variantas yra susijęs su albedo efektu. Visa esmė yra mūsų šypsenose. Kuo platesnė šypsena, tuo daugiau matosi dantų. O dantys yra šviesūs (lenkiu galvą prieš amerikanus, nes jų dantys balčiausi). Ir kuo daugiau mes šypsomės, tuo daugiau spindulių atsispindi nuo jų ir išlekia atgal į visatą. Kuo dantys šviesesni, tuo mažiau įšyla jų paviršius. Tačiau neužmirškime, kad albedo efektas priklauso ne tik nuo spalvos, bet ir nuo spindulių kritimo kampo. Nesuprantu kodėl dar neatlikti moksliniai tyrimai, bet ir be jų jau aišku, kad tinginio poza čia pasitarnauja labiausiai. Tinginys gali visą dieną nieko neveikti, o tik gulėti aukštielninkas ir šypsotis dangui. Taip jis atspindės žymiai daugiau spindulių, nei gali atspindėti bet kuris žmogus vertikalioje padėtyje (vaikštantis, stovintis ar sėdintis). Ir jau nėra ką kalbėti apie dirbančius žmones, kurie per darbus ne tik šypsenoms laiko neranda, bet ir apskritai į dangų retai kada savo veidą pakelia.

Taigi, kuo mažiau dirbkime, kuo daugiau gulėkime ir šypsokimės - mūsų šypsenos gali įveikti globalinį atšilimą.

(C) Foto: www.jupiterimages.com

Rodyk draugams

Darbokratija - piramidinis valdymo modelis




Darbokratija yra režimas, kuris yra apraizgęs visą pasaulį. Žinoma, kažkas valdo mus šituo režimu ir pabandysime išsiaiškinti kas. Bet apie tai vėliau. Dabar užtenka suprasti, kad visas pasaulis yra valdomas piramidės principu.

Nuo seno valdovai atsistodavo ant piramidės viršaus, matydavo savo pavaldinius ir juos kontroliuodavo. Žinoma, ne patys. Jie pasiųsdavo žemesnę klasę ar grupę žmonių, kad šie valdytų dar žemesnę klasę, kad ta valdytų dar žemesnę klasę, kuri valdydavo mases. Ir kiekviena vidurinė klasė galvodavo, kad ji yra valdančioji ir tuo džiaugdavosi. Taip iš tiesų ir buvo, nes jie valdydavo žemesnę už save klasę. Tačiau nutylima, kad jie ne tik valdydavo, bet ir juos pačius kažkas valdydavo. Jie galėdavo suprasti kad ir juos kažkas valdo, kad tuos valdančiuosius irgi valdo ir taip visa valdžia sutelkiama piramidės principu į pačią viršūnę. Tačiau jie to nedarė. Kodėl? O gi todėl, kad buvo pačios piramidės sistemos valdomi. Jie valdomi pagal du principus: (1) džiaukis valdžia, juk tu valdai apatinę klasę; (2) valdyk taip uoliai, kad nepakeltum akių į viršų ir nepažiūrėtum, kad ir tave iš viršaus kažkas valdo, nes gali atsidurti žemesnėje klasėje. Todėl valdyk, džiaukis ir neklausinėk.

Taigi, šie vidurinieji sluoksniai dar galėjo suprasti valdymo mechanizmus ir jais nusikratyti. Bet jie to nenorėjo, nes buvo pačios sistemos stimuliuojami ar verčiami to nedaryti. O apatinis valdomasis sluoksnis buvo taip užguitas, kad nė galvoti negalvojo apie aukščiausiosios valdžios nuvertimą. Paprasti žmogeliai tiesiog nesupranta valdymo mechanizmo. Jie stovi horizontalėje ir nemato, kas virš galvos. Nemato savo valdžios, vadinasi jos ir nėra. Todėl valdovai visada stovi virš galvos arba už nugaros - ten kur žmogus negali matyti. Ir kuo daugiau žmogui darbo duodi, tuo rečiau jis galvą pakelia. O jei jį vis varai į priekį - botagu ar pakabinęs ant meškerės saldainį, tai jis neatsisukinėja ir nemato, kas jį valdo iš už nugaros. Ir kuo daugiau dirbi, tuo mažiau matai savo valdovą. O dabar juk dirbame visą gyvenimą, taigi, visiškai nematome savo valdovo. O jei nematome, tai galvojame, kad jo ir nėra.

Taigi, apatinėje piramidės dalyje esantis žmogus mato tik tiesiai arba žemyn. Taip jau žmogus sukurtas. O jei dar truputį stimuliuojamas, tai jį lengva kontroliuoti. Geriausiu atveju žmogus sugeba pakelti galvą ir pamatyti kas yra vienu laipteliu aukščiau. Jis mato savo tiesioginius vadovus. Ir tik ant jų pyksta. Kaip gi pyksi ant faraono. Faraonas gi tavęs rimbais netalžo, blogų žodžių tau nesako. Faraonas geras. Faraonas Dievas. Visi žino, kad faraonas yra aukščiausia valdžia, bet nesupranta valdymo principo, todėl į jį žemiausieji ir nesikėsina. Rimbas jaučiamas tik nuo tiesioginės valdžios ir tik ant jų pykstama. O tas mušėjas, t. y. tiesioginis tavo prižiūrėtojas muš tave su dideliu malonumu. Nes jis tikrai nenori būti vienu laipteliu žemiau ir tikrai mėgsta valdyti. Todėl jis džiaugiasi. Nors jis ir pats yra vergas. Tačiau jis nemato, kas virš jo galvos. Ir jį taip pat valdo. Bet valdo čia subtiliau. Todėl jis ir nepastebi. Ir kuo aukščiau į piramidę, tuo valdymas yra subtilesnis.

Žemiausiems reikia duoti rimbo ir iki kraujo. Aukštesnieji - jau tik pamokomi, paskatinami, pabauginami. Dar aukštesnis sluoksnis dar švelniau valdomas, o pačioje viršūnėje esantis faraonas gali būti valdomas šnabždesiu į ausį.

Apatinis sluoksnis yra valdomas žiauriausiai. Iki kraujo. O kaip kitaip suvaldysi tokias mases? Virš jų esančius jau nebegalima plakti rimbais. Nes jie tada jausis lygiai tokiais pačiais kaip žemiausia klasė. Reikia išlaikyti piramidinę struktūrą. Ant žemiausios ir žiauriausiai valdomos didžiausios masės turi stovėti mažesnė žmonių grupė. Ir valdymas turi būti ne toks žiaurus. Kad jie būtų savo vietoje ir niekuo nesiskųstų. O virš jų esančios žmonių grupės jau net ir taip valdyti negalima. Jie turi jaustis dar viršesniais. Su jais reikia elgtis dar pagarbiau. Tada ir jie bus savo vietoje. O dar aukštesnėje žmonių grupėje, kuri yra prie faraono, dar daugiau pagarbos. Ir ta grupė yra visai mažytė. Todėl faraonui su jais labai lengva susitvarkyti. Nereikia nei rimbo, nei piktų žodžių. Jie taip džiaugiasi garbinga pozicija, kad viską ir taip su mielu noru daro. Faraonas tik turi rūpintis, kad jie visada turėtų darbo, kad neturėtų laiko mąstyti apie valdžios nuvertimą.

Faraonui reikia saugotis tik dviejų ar trijų žmonių. Tik jie gali perimti iš jo valdžią. Ir perėmimas būna švelnus. Nužudomas tik vienas žmogus - faraonas. O jei valdžios perėmimas vyksta žemiausiuose sluoksniuose, tai perversmas būna labai žiaurus. Žūna šimtai ar tūkstančiai žmonių. Atkreipkite dėmesį - jei žuvo daug žmonių kažkurioje pasaulio vietoje, tai perversmas vyksta žemiausioje klasėje. Jei žūna vienas kitas, tai jau kovos vyksta aukštesniuose valdžios sluoksniuose. O aukščiausiuose sluoksniuose beveik nežudoma. Ten ir be žudymų gražiai susitvarkoma.

Taigi, kuo mažesnis laiptelis, tuo daugiau žmonių žūna. Net ir tokiu atveju, jei būtų nužudyti visi faraonai ir visi prezidentai, tai vargu ar susidarytų per visą žmonijos istoriją toks skaičius kiek žūna per vieną vienintelį perversmą žemiausioje piramidinio valdymo dalyje.

Taip yra todėl, kad faraonas yra laikomas reikšmingesniu žmogumi. Apie jį visi žino. Todėl nužudžius faraoną, tai laikoma tragedija, o jei žūsta tūkstančiai, tai čia jau kasdienybė. Atkreipkite dėmesį - aiškiai matome tik pavienius, išskirtinius dalykus, o tų, prie kurių įpratome, kurių daug, tų nebematome. Ir faraono žūtis tik dar kartą įrodo, kad tai yra išskirtinis, labai retai vykstantis procesas. Jį matome labai ryškiai. O kovos žemuosiuose sluoksniuose vyksta kasdien. Kasdien kažkas gauna rimbu, kasdien vergas išreiškia nepasitenkinimą tiesioginiu valdovu ir gauna dar vieną rimbą. Čia kasdienybė, todėl jos ir nematom.

Štai taip veikia piramidinis valdymo modelis. Matai geriausiu atveju tik vienu laipteliu aukštyn. O to, kas vyksta aukščiau, žmonės tiesiog nemato ir nesupranta. Galima padaryti perversmą vienu laipteliu aukštyn. O į aukštesnę valdžią nė netaikai. Būtent todėl faraonai ir imdavo į savo tarnus žmones iš žemiausio sluoksnio. Nes prie jų saugu. Žmogus iš apatinio sluoksnio tik ir džiaugsis, kad gali patarnauti tokioje gražioje aplinkoje ir jam niekada į galvą nešaus tokia idėja - nuversti faraoną. Tokia mintis gali šauti, tik keletui aukščiausio valdymo sluoksnio žmonių. Faraonui reikia saugotis tik jų. Ir jei su šiais susitvarkai, tai tvarkai visą šalį ar visą pasaulį. Jei faraonas nepadaro klaidos, tai jis gali valdyti visą gyvenimą.

Ir negalvokime, kad čia tik Egipte taip. Piramidės statytos ir kituose kontinentuose. Kur nestatydavo piramidžių ten pildavo piliakalnius ar užsilipdavo ant natūralaus kalno. Atkreipkite dėmesį - visi piramidiniai mokymai skelbiami nuo kokios nors pakylos - sakyklos, tribūnos, piramidės, kalvelės, kalno… Mozė nuo kalno skelbė savo pamokslus, kunigai sako juos iš sakyklos, vikingai iškeldavo sakytoją ant skydo. Visada iš viršaus…

Jei vienas nori sukontroliuoti didžiulę masę žmonių, tai tau būtinai reikia piramidės. Nes tūkstančiams žmonių tu nesugebėsi fiziškai visiems pasakyti ką reikia daryti. Todėl būtina suorganizuoti piramidę - kur vienas pasako keliems žmonėms, šie pasako savo pavaldiniams, o tie savo pavaldiniams. Ir taip gaunasi, kad valdovui nei balso pakelti nereikia, o jį girdi tūkstančiai žmonių.

Taigi, pasikartokim. Jei nori kontroliuoti daug žmonių, tau reikia piramidės, nes kitaip nepasieksi fiziškai jų ausų. Piramidė statoma dalinant valdžią. Dviem žmonėms duodi daugiausia valdžios. Leidi jiems susirasti pavaldinius, kurie valdys didžiules mases. Kiekvieną žemesnį sluoksnį reikia valdyti kuo žiauriau, kad nei vienas aukštesnis sluoksnis nenorėtų atsidurti jo vietoje. Kiekvieną aukštesnį sluoksnį reikia gerbti labiau, kad jis jaustųsi patogioje vietoje ir nenorėtų iš tos vietos išeiti. Taip išlaikoma nekintanti piramidės struktūra. Piramidės laiptelių turi būti keletas, kad didžiausios masės nematytų aukštesnių laiptelių ir galvotų, kad jų nėra. Ir svarbiausias principas - duoti visiems darbo tiek, kad jie neturėtų laiko pakelti akių į piramidės viršūnę.

Tinginiai mažai dirba, todėl turi laiko pakelti akis ir pamatyti valdymą. Taip pat tinginiai turi daug gražaus laiko pamąstyti kaip išvengti piramidinio valdymo, o išvengę - būti laimingais. Dar kartą pasitvirtina tiesa, kad tingėjimas padaro žmones laimingus.

Kita kartą bandysiu pašnekėt apie piramidės modelį veikiantį finansinėje sistemoje.

Iliustracija: http://tempel.eris23.com

Rodyk draugams

Tinginio obelis



Paveikslas (c) Olbinski

Gruodžio pabaiga. Greit Kalėdos. Švelnus šaltukas spaudė, o oras buvo giedras giedras. Gėda dirbti tokią dieną, taigi išėjau po apylinkes pasižvalgyti. Ir tikslą konkretų susigalvojau - Kalėdinių obuolių paieška.

Turbūt kiekvienam šiuolaikiniam lietuviui labai keista girdėti apie obelis derančias žiemą. Tačiau aš prisiklausiau kaimynės kaimo senolės pasakojimų apie žiemą augančius obuolius, kuriuos jie dar prieš 40-50 metų valgė ir nutariau susirasti tokių vaisių. Tai juk buvo taip neseniai, turėtų būti tokių obelų išlikę ir iki dabar. Ką žinojo mūsų protėviai, mes jau esame pamiršę, todėl ir keista mum žiemą apie obuolius ant obels mąstyti.

O senovės keltai obelį laikė ne tik vasaros medžiu, bet ir žiemos medžiu. Pagal keltų kalendorių obelis yra ženklas žmonių gimusių birželio 25 - liepos 4 ir gruodžio 23 - sausio 4 dienomis. Obelį keltai laikė meilės simboliu. Keista - žiemą obels metas. Ir koks sutapimas laikotarpis prasideda nuo gruodžio 23 dienos. Taigi, Kalėdiniai obuoliukai tikrai egzistuoja ir ne tik lietuvos kaimo moterėlės apie juos žino, bet ir senovės keltai žinojo ir į kalendorių užrašė.

Ką gi, išsiruošiau į kelionę po Lietuvos miškus. Nepatikėsite, bet per pusvalandį radau dvi derančias obelis. Obuoliai kabojo ant šakų. Gražūs, nesupuvę, švieži… O aplink žolė šerkšnu apdengta, medžiai be lapų, juk gruodžio pabaiga.

Paragavau. Tikrai skanūs. Vieni labai priminė citriną ir antaninius obuolius, o nuo kitos obels - alyvinius. Žiemos maistas koncentruotas, neišpūstas, taigi jo daug nesuvalgysi. O jau kiek vitaminų jaučiasi prakandus. Stiprus stiprus skonis. Jei šį obuoliuką praskiestume vandeniu santykiu 1:10, tai turbūt gautume paprasto vasarinio-rudeninio obuolio skonį. Gamtoje jau taip yra, kad visi žiemos produktai turi didesnę koncentraciją.

Labai džiaugiausi radęs Kalėdinių obelų. Parsinešiau jų sėklų ir pasisėjau pas save. Juk tai - tikro tinginio medis. Švieži obuoliai kabo nuo Kalėdų per visus žiemos šalčius. Fantastika. Ir nereikia rinkti, perrinkinėti, sandėliuoti, rūpintis. Jie kabo ant medžio. Ateini kada nori ir nusiskini.

Kaimo senolė pasakojo, kad šalnų pakastus obuolius jie surinkdavo ir supildavo ant aukšto į didžiulę krūvą. Užklodavo antklode, kad neperšaltų. Palėpėje patalpos negyvenamos, šaltos. Tačiau ten gyvena pelės. Jos tuos obuoliukus pagriaužia. Tie obuoliukai ir patys kai kurie supūna. Todėl senolė sakė, kad tekdavo dažnai lipti ant aukšto ir perrinkinėti obuolius - šviežių parsinešti, supuvusius ar apgraužtus išmesti, o likusius palikti toliau žiemoti. Vaikai šiuos obuoliukus dar šaltus kaip ledus valgydavo. Sakė, delikatesas. Nes tais laikais ledų gi niekas kaime nepardavinėdavo. O čia dar toks stiprus vaisių skonis.

Dirbantys žmonės kasdien gali nueiti į parduotuvę ir nusipirkti obuolių. Nesvarbu kokiu metų laiku. Jie atvežti iš toli, užkonservuoti, ilgai nepūna, gražios išvaizdos… Tačiau juose nėra vitaminų. Tai didelis minusas. Be to, tokiuose obuoliuose yra chemijos. Kol auginami jie purškiami kelis kartus, vėliau purškiami ar mirkomi tirpale, kad ilgai stovėtų ir nepūtų. Vietiniai lietuviški obuoliai yra geresni. Juose daugiau vitaminų, mikroelementų rinkinys priderintas prie lietuvio organizmo.

Tinginys obuolių neperka. Kam gi pirkti tuos prastus obuolius, jei lietuviški yra geresni, skanesni, naudingesni, sveikesni ir jų Lietuvoje pilna. Maišais vežk - draugai, ūkininkai dovanoja, neturi kur dėti, o obelų šakos lūžta.

Vienintelė problema tinginiui, kad juos reikia sandėliuoti. Tai reiškia, kad reikia statyti papildomą namą, sukrauti juos ir periodiškai perrinkinėti supuvusius, taip kaip kaimynė močiutė darydavo. Senolė papasakojo dar vieną būdą kaip išvengti darbo. Jos tėtis žieminius obuolius surinkdavo, sudėdavo į krūvą, apklodavo šiaudais, kad nesušaltų ir užkasdavo žemėmis, kad pelės ne taip lengvai juos surastų. Ir taip obuoliai išstovėdavo iki pavasario. Pavasarį jis atkasdavo juos, nuplaudavo ir valgydavo, ir kitus vaišindavo.

Tai irgi labai geras sandėliavimo būdas. Nes sandėliavimas visgi yra darbas, sunkus darbas, kurio tikras tinginys turėtų vengti. Todėl tikras tinginys pas save sklype primėto ir vasarinių obuolių sėklų, ir žieminių. Jų obuoliai sandėliuojami tiesiog ant medžio. Papildomų pastangų visiškai nereikia.

Dar vienas privalumas Kalėdinių obuolių yra tas, kad jie yra švieži. Jie tik ką nuo medžio šakos. O šviežiausias produktas yra pats geriausias. Ir skonis jo pats geriausias. Kam teko valgyti uogas tiesiai nuo krūmo ir valandą pastovėjusias uogas, tas žino skirtumą. Obuoliai ne taip greitai praranda veikliąsias medžiagas, vitaminus. Jie gali ilgėliau pastovėti už uogas. Tačiau vis tiek - ką tik nuskintas obuolys yra pats skaniausias.

Linksmų jums Kalėdų su Kalėdiniais obuoliukais - meilės simboliu.

Rodyk draugams

Darbokratija - populiariausia valdymo forma

Vergai atsirado kartu su civilizacija

Tik prasidėjus civilizacijai atsirado ir vergai. Ar pamenate Egiptą?
Faraonas, žyniai… vergai, vergai, vergai. Graikija - demokratijos
tėvynė, laisvės tėvynė. Bet laisvais piliečiais buvo tik tam tikra vyrų
rūšis. O kiti buvo vergai. Romoje - vergai. Tarpupy - vergai.

Vėliau
vergus imta vadinti tarnais. Taip padaryta, kad jie nesukilinėtų. Kaip
įdomu - tarnas, tai juk ne vergas. Jis jau laisvesnis. Kai kurie tarnai
turi žemės, turto, pinigų. Paskui atsirado vis garbingesnių tarnystės
formų - guvernantė, liokajus. O vergai, žinoma, norėjo tapti nors kiek
laisvesniais. Jie mielai tarnaudavo nors ir už dyką. Nereikėjo nei
vergvaldžių. Šiais laikais vergvaldžiu tapo pinigai. Visi klauso pono
pinigo ir patys mielai dirba visus vergo darbus. Sekretorės,
valytojos… Dabar jau net ir ne sekretorė, o administratorė, ne
valytoja, o tvarkytoja, kambarinė. Bet darbus tai atlieka tuos pačius.
O direktoriai manote yra vergvaldžiai? Štai ir ne. Direktoriai kartais
dirba netgi daugiau už savo pavaldinius.

Iliuzinės valdymo formos


Žmonės galvoja, kad valdymo formos yra tironija, monarchija,
oligarchija. Šitų mes tikrai nenorime. Nenorime, kad mus valdytų
akivaizdus žmogus ar žmonių grupė. Todėl dabar visas pasaulis “renkasi”
kitą valdymo formą - demokratiją. Šioje valdymo formoje nėra
akivaizdaus vadovo. Prezidentas, seimas, vyriausybė… Bet ar jie
valdo? Jie sako: “mes esame liaudies atstovai, mes jų tarnai, mes esam
valstybės tarnautojai”. Taigi, kas valdo demokratijoje? Labai sunku
atsakyti, nes valdovas nėra akivaizdus ir matomas.

Taigi,
žmonėms pakišamos valdymo formos. Jie verčia vergvaldžius, tironus,
galvas kerta monarchams, nuverčia vyriausybes, išvaiko parlamentus ir
užgrobia valdžią. Tiesa, dabar yra labai gražių valdžios nuvertimo
formų. Dabar sakoma: pareiškė nepasitikėjimą, atsistatydino, dauguma
balsų laimėjo… Bet esmė ta pati - pakeisti valdžią.

Ir kiek
valdžių keitėsi vis įsivaizduojama, kad bus laisvė. Juk mes, MES,
paėmėme valdžią, mes laimėjome rinkimus, partija už kurią aš balsavau!
Ir ką, laisviau? Deja. Keičiasi valdžios, o laisvės kaip nėr, taip nėr.

Visa
tai veda prie minties, kad mums pakišamos naujos valdymo formos, kad
įsivaizduotume, jog išsivadavome ir tylėtume, o tuo metu mus vis valdo
tuo pačiu valdymo režimu. Valdymo formos mums pakišamos tam, kad
nematytume tikro valdovo. O jei nematome, tai reiškia, kad ir nėra.
Kaip vaikystėje.

Akivaizdžių valdovų mes nemėgstame. O
demokratijoje to valdovo nesimato - todėl mes manome, kad jo nėra. Iš
tikrųjų mus valdo per pinigus keletas žmonių. Bet kai taip pasakai, tai
žmonės netiki. Nes jie tų valdovų nemato. Sunku juos net įsivaizduoti.
Atrodo, kad jų nėra. Kas galėtų tuo patikėti? Atrodo, kad esame laisvi.
Bet tai kodėl tada dirbame, jei esame laisvi?


Kas valdo pasaulį?

Šiais laikais netgi absurdiška ir beviltiška yra sakyti, kad visus
pasaulio pinigus, o ir visus mus per pinigus valdo vienas žmogus!

Bet
ne, dabar visi jaučiasi labai laisvi ir dirba tam kažkam. Kartais
bandoma sakyti, kad pinigas valdo mus. Arba sakoma, kad mus valdo mūsų
poreikiai. Bet žmogus netiki ir šiomis “pasakaitėmis”. “Koks jis
valdovas tas pinigas? Juk aš gi va, jį rankoje laikau. Jis visiškai nuo
manęs priklausomas. Aš jį valdau.” Ir žmogus manosi esąs laisvas, jis
nesupranta, kad tarnauja pinigui. Bet deja - visą dieną dirba, visą
mėnesį, visus metus, visą gyvenimą!

Atkreipkite dėmesį - kuo
šalies valdovas yra pasiekiamesnis (iškviečiamas į šalies masto įvykių
vietą, kalba per TV, susitinka su žmonėmis), tuo jis atrodo
nepavojingesnis. Čia kaip su pinigais - gali paturėti juos savo
rankose, gali prezidentui ranką paspausti, reiškia jis visai tau ne
vadas ir ne vergvaldys.

Kita “pasakaitė”, kad mus valdo mūsų
poreikiai. Mes norime šiltai apsirengti, gardžiai pavalgyti, todėl
dirbame. Bet juk dirbame sau. Poreikiai gi yra mūsų. Taip išeina, kad
dirbi sau, o koks gi aš sau vadas? Vado nėra.

Iliuzija yra
sukurta, kad nėra valdymo, nėra vergų. Nors mes dirbame, ištisai
dirbame. Visą gyvenimą dirbame kažkam, tačiau to nesuprantame.


Darbokratija - visą pasaulį valdantis režimas

Dabar valdantį režimą, visą pasaulį valdantį globalinį režimą galima ir reikia vadinti darbokratija.

Kitą
kartą pakalbėsime apie žmogų, kuris stovi už šio režimo, darbo režimo
ir šiuo režimu mus valdo - sako kada keltis ir eiti į darbą, kada
gultis, kad galėtum pakankamai pailsėti ir nepramiegotum darbo bei
būtum darbingas, sako kur nueiti, nuvažiuoti ir kam ką parduoti. O mes
jaučiamės laisvi ir oi kaip nemėgstame Irano, Šiaurės Korėjos, Birmos,
Zimbabvės, Baltarusijos… Ten gi nėra demokratijos. O mes su JAV
priešakyje norime, kad visi būtų laisvi, visi būtų demokratiški. Tačiau
nepastebime, kad visose tose išvardintose šalyse veikia lygiai tas pats
globalus valdymo režimas kaip ir pas mus - darbokratija.

Rodyk draugams

Ar sovietmečiu buvo geriau?

Vienas mano skaitytojas, o dabar jau ir draugas pats parašė straipsniuką ir paprašė čia įdėti. Sakė, jei dubliuojasi kokios nors idėjos, tai ne dėl to, kad nukopijuota, bet dėl to, kad sutampa mintys. Gera turėti bendraminčių. Taigi, štai jo tekstukas:



Ar sovietmečiu buvo geriau?

6 Sovietmečio paradoksai:

  • Visi turėjo darbą, bet visi tingėjo dirbti
  • Visi tingėjo dirbti, bet visi viršijo planus
  • Visi viršijo planus, bet parduotuvės buvo tuščios.
  • Parduotuvės buvo tuščios, bet visi (įsk pardavėjus) gerai gyveno
  • Visi gerai gyveno, bet visi nekentė valdžios
  • Visi nekentė valdžios, bet 99,99 balsavo UŽ.

Kartais dar galime išgirst kalbų – sovietmečiu buvo geriau, visi turėjo darbo… Tačiau iš jų kalbos išgirstame ir tai: “Visą sovietmetį pradirbau, užėmiau aukštas pareigas, buvau garbės lentoje, gaudavau kyšius, nusukt šį tą pavykdavo ir dar pensijoje 20 metų pradirbau ir NIEKO NEUŽGYVENAU”. Tas faktas dar labiau paaiškėja apsilankius jų butuose Vilniuje. Tose „chruščiovkėse“ kurias ~1960-1970 skyrė valdžia. Stovi pakrypus 40 metų senumo spinta pirkta per pažintis, tapetai pageltę nudriskę, kambarių durys neužsidarinėja ir net kosmetiškai pasiremontuot nėra lėšų. Keista kad kai kurie šiandien jau persitapetuot patys negali, reik samdyt tapetų klijavimo specialistą…

Teko lankytis ir Viršuliškėse pas pažįstamus 1978 m. palikimu su baldais gautame bute pertapetuotas koridorius, tačiau svetainės remontui nėra lėšų ir jie laukia geresnių laikų… Ir sovietmečiu dirbo, ir dabar dirba - NIEKO NETURI, o kada gyvent ar ką nors gero gyvenime nuveikt…

Pagrindinis sovietmečio t.y socializmo tikslas sunkiu darbu vesti į šviesų rytojų, kai beveik nebereiks dirbti. Socializmui žlugus užsidarinėjo gamyklos, žlugo kolūkiai, ir kitos darbo vietos. Daugeliui svajonė išsivaduot nuo darbo išsipildė, bet nieks be darbo neįsivaizdavo kaip gyventi. Daugelis dirbo be atlygio. Viena pažįstama net 7 metus dirbo sunkiai ir be atlyginimo su viltimi kad bankrutavus gamyklai išmokės viską, DEJA, nieko negavo. Kiti dirbo po 1-3 metus be atlygio tada dėl etatų buvo atleisti. Atlyginimai vėluodavo nuolat po 5 mėn. Ar tų žmonių darbo tikslas pinigai?

Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius - absurdiškas teiginys, nes studijavę ekonomiką žino - sugebėjimai riboti, o poreikiai beribiai. Lenino teiginys – „pagrindinis gyvenimo tikslas bus darbas“.  Taigi, logiškai mąstant antraeilis žmogaus tikslas – poilsis. TADA nebus ir laiko, ir jėgų galvoti apie „gausybės ragą“, poreikius ir valdžią, o laisvalaikį galėsi praleist eilėse prie tualetinio popieriaus ar karvės kanopų (Brežnevo basanoškių) mėsos skyriuje. Bananų ar apelsinų per šventes reikdavo laukt nuo ryto iki vakaro ir džiaugiesi jei sulauki. Didžiulės eilės buvo visur. Vadinasi žmonės bent keliom valandom buvo priversti „nusimuilinti“ nuo darbo. Ir vis dėlto sovietmečio žmonės džiaugdavosi ne tuo kad turėjo darbą, bet kad turėjo laiko pasirūpinti savimi darbo metu.

Kam persistengt jei visų atlyginimai vienodi ar tarpusavy nedaug skiriasi, butai irgi vienodi, beveik visi turėjo vienodą interjerą. Neretai dar vaikai matydavome vienas atsipūtęs kloja šaligatvio plytą, o šeši gana ilgai stovi, rūko ir žiūri. Kirpykloje turėtų dirbt 4 kirpėjos, o pusdienį darbo vietoje 1 ar 2. NES viena stovi eilėje prie muilo ir skalbimo miltelių,  kita valgykloje sutiko draugę, kuri ruošėsi į eilę, nes atvežė virtuvės indų. Ir ne dėl to, kad neturi indų, o todėl, kad vėliau gali nebūti. Nors kai kam tai proga nusiimt nuo darbo. Kombainininkas ar traktorininkas turėtų nudirbt gerokai daugiau, bet jie dalį dyzelio pakelėj išpila, ilsisi pamiškėje ir taip viršija gamybos planus, nes pagal išnaudotą kurą skaičiuojamas išdirbis.

Taigi, vien iš kelių pavyzdžių matome kad darbas nei pats reikšmingas, nei turtus atneša. Tiek sovietmečiu tiek dabar žmonės nemėgsta darbo. Taigi, vieniems geriau anie, kitiems - šitie laikai, o kai kam jokio skirtumo. Tačiau išsilaisvinti ir sukurt kitokį ramų gražų gyvenimą gali toli gražu nedaugelis. Daug darbo šaunuolių sunaikino darbas ir alkoholis kurį pradėjo vartoti pamatę sunkaus darbo ir gyvenimo beprasmybę. Kai kurie turėję geras pareigas ir mokėję apkvailint kitus permainų metais susistatė pilis, investiciniais čekiais pigiai privatizavo gamyklas, išpirko ežerų pakrantes, tačiau vėliau „garbingai“ nusišovė neradę prasmės gyvenime, bet čia kita kalba.

Kiek daug sunkiai sukaupto sovietmečio turto net nepanaudojome, o gal jau esame atidavę į labdarą, šiukšlynus ar kaimus. ARGI DĖL TO IŠVIS REIKĖJO DIRBTI?

Vaidas 2007 m. rugsėjis 10 d.

Ačiū Vaidai, nepyk, kad tik dabar išspausdinau…

Rodyk draugams

Tinginio šiltnamis

Šiltnamiai statomi tam, kad pratęsti daržovių ar kitų augalų augimo laiką anksti pavasarį arba vėlai rudenį. Tinginiai mėgsta kai užauga nemokamų daržovių ir ypač tada kai orai dar šalti ir parduotuvėse bei turguose jos yra brangios. Tingus žmogus mielai naudotųsi šiltnamiu. Yra tik viena bėda - jį reikia statyti. O statyti tinginys labai tingi.

Šiek tiek pasikasęs pakaušį tinginys nusprendė sukonstruoti pseudošiltnamį. Esmė tame, kad pseudošiltnamio nereikia statyti, reikia tiesiog sudėlioti detales, o šilumos efektas pasiekiamas netgi didesnis. Intriguoja? Pažiūrėkime į šį šiltnamį iš arčiau…

Aplink lysvę sudėliojami šiaudų ryšuliai, o ant jų uždedami stiklo paketai arba polietilenas. Ir viskas? Taip.

Šiaudų ryšuliai yra tie patys stačiakampiai presuotų šiaudų blokai iš kurių statomi namai, o ūkininkai juos vadina “kytkomis” ir naudoja nuo seno ūkyje. Šiaudų ryšuliai yra nuostabi medžiaga, kurią kiekvienas norintis rimtai atrodyti tinginys turėtų visada turėti po ranka.

Stiklo paketai - tai stiklas rėmelyje. Dabar daug kas keičia senus tarybinius langus ir juos tiesiog išmeta. O kadangi jų utilizavimas kainuoja, tai savininkai mielai padovanoja juos, jei tik išsivežate juos iš jo namų. Blogiausiu atveju galima nuvažiuoti į artimiausią stambiagabaričių atliekų aikštelę ir paimti langų iš jų. Jie atsakingi už nemokamą langų surinkimą ir utilizavimą. Ten žmonės suveža savo senus langus. O kiti žmonės atvažiavę pasiima tuos langus. O kiek nepaimama, tiek utilizuojama. Taigi, važiuojant į savo sodybėlę ir vežantis senus rakandus ar naujus daiktus reikia tiesiog įsimesti keletą nemokamų langų.

Jei naudosite polietileno plėvelę, tai reikia taip pat žiūrėti, kad ji būtų nemokama. Stiklo paketai padėti ant šiaudų ryšulių laikosi patys, o polietileno plėvelę reikės dar prispausti akmenimis ar lentomis.

Pavasario šiltnamis. Pavasarį galima pasodinti daržoves anksčiau ir apdėti jas šiaudų ryšuliais ir uždėti stiklo paketą. Kai daržovės paaugs iki stiklo, tada jau bus galima nuimti stiklą ir palikti daržoves toliau bujoti natūraliame klimate, nes šalnų pavojus jau bus praėjęs. Nuimamas tik stiklo paketas, kuris sandėliuojamas iki rudens sandėliuke, o šiaudų ryšulius galima palikti. Tada nereikės ravėti aplink lysvę, nes ten neišaugs piktžolės. Be to, sudrėkę šiaudai ims pūti ir suteiks augalams naudingų organinių trąšų, bei šilumos. Norint, kad šilumos būtų daugiau, šiaudų ryšuliai aplink lysvę sudėliojami jau rudenį. Rudens, žiemos ir ankstyvo pavasario metu jie sudrėksta ir pradeda pūti, o pūnant išsiskiria daug papildomos šilumos, kuri pravers pseudošiltnamyje. Šiaudų ryšuliai išdėliojami aplink lysves rudenį dar dėl vienos priežasties - juk tada nebereikia jų sandėliuoti. Rudenį tik gavus ryšulius, juos sandėliuojame vietoje, t.y. aplink lysvę.

Rudens šiltnamis. Rudenį galima prailginti daržovių vegetaciją. Pavasarį anksčiau pasėję, galėsite anksčiau nuimti derlių, o į tą pačią vietą dar spėsite pasodinti papildomų daržovių ir taip gauti antrą derlių per metus. Būtent tam ir reikalingas rudens šiltnamis. Taip pat galima ne tik prailginti jau nuo vasaros augančių daržovių vegetaciją, bet ir pasėti naujų daržovių, kurios spės išaugti per porą mėnesių. Nuėmus derlių stiklo paketas vėlgi sandėliuojamas sandėliuke, o šiaudų ryšulius galima palikti sudėliotus aplink lysvę. Tegul pūna, o pavasarį toje pačioje vietoje galima bus įrengti pavasario šiltnamį.

(c) Foto ir idėja: www.groovygreen.com

Rodyk draugams

Kokios ekonomikos norime?



Foto: (c) www.mrshafrir.com

Besivystanti ekonomika

Šiuolaikinė ekonomika yra besivystanti ekonomika. O tai reiškia, kad šiandien gyvename geriau nei vakar, o rytoj gyvensime geriau nei šiandien. Žinoma, ekonomikos kreivėje būna ir nuosmukių. Būna krizių, depresijų, infliacijų… Kartais “šiandien” gyvename blogiau nei “vakar”. Tačiau jei žiūrėsime iš ilgalaikės perspektyvos, tai matysime, kad ekonomikos kreivė visada kyla. Su mažais nuosmukiais, bet visada kyla. Modernioji ekonomika niekada nepralaimi ir visada eina tik į priekį.

Anksčiau žmonės tikėjo dievais, dabar tikima ekonomika. Ekonomika yra moderniosios kultūros dievas. Ir ja taip aklai tikima, kad ji nėra net kvestionuojama. Jūs pabandykite kam nors pasakyti, kad ekonomikos vystymasis nėra gerai, kad geriau yra turėti mažesnį BVP, kad gal geriau turėti skurdesnę šalį, bet užtat tokią, kurios gyventojai neserga. Jums vienareikšmiškai bus atsakyta, kad “prie beždžionės laikų mes neketiname grįžti! (būtinai su šauktuku). Mes eisime tik į priekį.” O jei ir toliau kelsite ekonomikos klausimą, tai užmėtys jus akmenimis.

Modernus žmogus labai labai bijo būti beždžione. Ekonomika yra tai, kas gelbsti mus nuo beždžionės. Ir kuo ekonomika stipresnė, tuo mes nepanašesni į beždžiones. Mes - išsivystę ir vis sparčiau vystomės.

Todėl yra labai pavojinga kvestionuoti ekonomikos naudingumą. Viena yra aišku - ji yra neginčytina. Būtent todėl mes šiandien ir išdrįsime iškelti šį klausimą.

Ar ekonomika tikrai neginčytina?

Ar ekonomika tikrai mums duoda tai, ko mes norime? Ar tikrai norime tokio gyvenimo? Ar pašalinis poveikis nėra didesnę žalą nešantis nei patys vaistai? Ar tikrai, matydami kas vyksta pasaulyje, mes vis dar norime ir toliau vystyti ekonomiką? Ką reiškia besivystanti ekonomika? Ar ji gali vystytis tik į vieną pusę? Kokios dar gali būti ekonomikos?

Moderniosios ekonomikos modelis yra linijinis. Jos kreivė juda iš kairio apatinio kampo dešinio viršutinio kampo link. Tai - vienakryptis judėjimas. Šiandien mes turime sukaupę daugiau nei vakar. Šiandien mūsų indėliai didesni, BVP vis auga.

Bet ar tai gerai, kad ji auga? Atsakydami teigiamai į šį klausimą mes pripažįstame, kad mums dabar gyventi nėra gerai. Gal mums gyventi ir nėra blogai. Bet rytoj mes norime gyventi geriau nei šiandien. Ir tikrai nenorime gyventi kaip šiandien. Kodėl nenorime kaip šiandien? Na, kažkas negerai su ta šiandiena. Iš vienos pusės, lyg ir gerai, lyg ir esame laimingi atitrūkę nuo beždžionių, bet vis tiek nesidžiaugiam. Reikia dar kažko. Tikimės, kad rytdiena bus geresnė. O rytdiena tikrai yra geresnė. Laimingi? Na, ne. Atėjus rytdienai vis tiek kažko trūksta. Norim dar kažko. Laukiame naujos rytdienos… Ir vis pirmyn ir vis pirmyn, bet vis to kažko trūksta, vis jo negaunam ir vis tikimės, kad galbūt rytoj…

Stabili ekonomika

O kokia turėtų būti ekonomika? O ekonomika turėtų būti (sulaikykite kvėpavimą) - nesivystanti, t. y. ji neturėtų būti geresnė rytoj už šiandieną. Jau matau atskrendančius akmenis ir kažkokius sakinius apie beždžiones… Bet pamąstykim: “nesivystanti”, dar nereiškia “žlunganti”. “Nesivystanti” gali reikšti “stabili”. O stabili tai jau yra gėris.

Įsivaizduokite tokį gyvenimą. Šiandienos BVP jus tenkina visomis prasmėmis. Jūs didžiuojatės savo šalimi. Jums nieko netrūksta. Jūsų gyvenimas yra toks, kad jūs nenorite nieko daugiau. Jūs patenkintas, jūs laimingas. Ir rytoj jūs norite gyventi lygiai taip pat gerai, kaip šiandien. Jūs nenorite būti dar laimingesni. Jūs jau esate pats laimingiausias. Tai viršūnė, ekstazė, nėra kur aukščiau. Jūs ją pasiekėte ir dabar norite, kad ji būtų stabili. Jūs norite, kad kitais metais jūsų BVP būtų lygiai toks pat. Kad jūs turėtumėt lygiai tiek pat laimės, džiaugsmo, kad jūsų gyvenimo sąlygos jus lygiai taip pat tenkintų.

Argi tokia situacija ne geresnė už dabartinę? Ar ne tokios ekonomikos norėtumėte? Žmonės laimingi, BVP stabilus, nieko netrūksta. Šiandiena gera kaip vakardiena, o rytdiena - kaip šiandiena. Tad kodėl mums nė minties nekyla suabejoti moderniąja ekonomika?

O gi todėl, kad stabili ekonomika buvo pas beždžiones. O grįžti prie beždžionių mes labai nenorime. Todėl bėgame nuo jų. Tačiau išdrįskime žvilgtelėti į beždžionių ekonomiką, t. y. “primityvaus” žmogaus ekonomiką.

Šiltuosiuose kraštuose gyvena žmogus. Jis turi vandens upėje. Jis turi maisto. Žmogaus niekas nemedžioja, taigi jis yra saugus. (Teisingai žmogų užpuola kartais liūtai, tigrai ar meškos, bet tik tada kai jis kėsinasi į jų vaikučius arba erzina juos, arba šie yra išbadėję. Laukiniai žvėrys niekada nepuldavo žmogaus. Atrodo taip lengva sumedžioti žmogų, bet kažkodėl jo niekas nevalgo. Gal mes neskanūs?)

Taigi, žmogus saugus, turi per metus pastovų maisto šaltinį. Jam nieko netrūksta. Į darbą eiti nereikia. Gyveni ir darai ką nori. Ir taip žmonės gyveno 3 milijonus metų. Jų BVP buvo stabilus. Jie turėjo viską ir kitais metais jie vėl turėdavo tiek pat.

Kokios ekonomikos norime?

Dabar pasaulyje yra pasiūlyta įvairių ekonomikos modelių: rinkos ekonomika sako, kad nereikia nieko valdyti, viskas susitvarkys savaime dėl pasiūlos ir paklausos pusiausvyros; planinė ekonomika sako, kad viską turi kontroliuoti valstybė ar kitas planuotojas; per jų vidurį yra hibridinis modelis kai rinkos ekonomiką prižiūri valstybė, kad neįsisiautėtų monopolijos; ir dar egzistuoja begalė ekonomikos modelių kur laisvei arba valdymui suteikiama daugiau ar mažiau procentų įtakos. Ir visų šitų modelių šalininkai labai aršiai kovoja vieni su kitais sakydami, kad būtent jo palaikomas ekonomikos modelis yra geriausias.

Nors kiekvienas visame šitame chaose kovojantis modelis bando parodyti savo išskirtinumą, tačiau pažiūrėję iš atokios pozicijos galime matyti, kad iš esmės visi šie modeliai niekuo nesiskiria. Visi iki vieno jie yra besivystančios ekonomikos variantai. Tiek liberalistas, tiek socialistas siekia, kad jo ekonomika šiandien būtų efektyvesnė nei buvo vakar. Visos šios ekonomikos yra kumuliatyvinės. Jos linkusios kaupti, didinti turtą ir didinti turto didėjimo mastus. Todėl visus šituos modelius galima “pakišti” po terminu besivystanti ekonomika.

Stabili ekonomika vs nestabili ekonomika

Vienintelė atsvara kumuliatyviniams ekonomikos modeliams, t. y. vienintelė atsvara besivystančiai ekonomikai yra nesivystanti ekonomika. Šiuolaikinis žmogus vos išgirdęs žodį “besivystanti” išleidžia garsą “jėėė”, o išgirdęs žodį “nestabili” išleidžia garsą “buuu”. Iš to galima suprasti, kad civilizuoti žmonės neabejotinai pasisako už besivystančią ekonomiką. Tačiau pabandykime tuos pačius dalykus įvardinti kitais žodžiais. Besivystanti ekonomika juk yra nestabili ekonomika, o nesivystanti ekonomika yra stabili. Ir kai žmogui tenka rinktis tarp stabilios ekonomikos ir nestabilios ekonomikos, tai žmogus pasirenka visiškai priešingai nei pirmiau. Juk nestabili ekonomika mums prognozuoja, kad neilgai liko gyventi mūsų civilizacijai, kad planeta tuoj susinaikins, o stabili ekonomika siūlo amžiną gyvenimą.

Pabandykime dar kartą pažvelgti į šias dvi ekonomikos rūšis. Besivystanti, nestabili ekonomika yra kumuliatyvinė. Ji kaupia turtus. Reiškia ją palaikanti bendruomenė turi dirbti išsijuosus. Ir kuo daugiau dirbama, tuo daugiau turtų sukaupiama, tuo ekonomika stipresnė. O tokios ekonomikos viršūnėje stovintys žmonės visus kitus stengiasi priversti arba paskatinti dirbti kuo daugiau. Ar jums nepanašu čia į vergo ir vergvaldžio modelį?

Nesivystanti, stabili ekonomika yra nekaupianti. Jos nariai yra laisvi nuo darbo. Tai - tinginių ekonomika. O kam dirbti, jei nereikia nieko kaupti. Turtai, t. y. maistas, vanduo, šiluma, grynas oras, sveikata, saugumas yra pakloti po kojomis. Teisingiau būtų sakyti, kad žmogus yra įvystytas į šiuos turtus. Jie visur aplinkui. Ir jų nereikia kaupti.

O jei pradėtume kaupti šituos turtus iš visos aplinkos į vieną vietą, tai kažkurioje vietoje susikauptų daugiau, o kitoje kažko neliktų. Tada žmonės iš tos kitos vietos būtų pasipiktinę ir ateitų pas tave atsiimti turtus, kuriuos iš jo paėmei bekaupdamas. Prasidėtų karas. Štai tokią situaciją mes dabar ir turime.

Akivaizdžiai galime matyti, kad taip ir įvyko. Kažkada žmonės gyveno tingiai. Visose vietose buvo visko pakankamai. Niekas nieko nedirbo, t. y. nekaupė. Tačiau atsirado kažkoks žmogus ar žmonių grupė, kurie ėmė kaupti, koncentruoti turtus į vieną vietą. Stabili ekonomika įgijo nestabilumo. Ratas pajudėjo.

Išeitis…

Norint viską sugrąžinti į savo vietas ir atstatyti tikrąją tinginių karalystę turėtume nebekaupti turtų, t. y. leisti jiems išbirti po pasaulį. Tegu juos nešioja vėjas, tegu jie iškrinta su lietumi, tegu jie įsimaišo į orą ir teka upėmis… Tiesiog nekaupkime turtų. Mes juk jų vis tiek negauname. Juos gauna mūsų vergvaldžiai. Jie stovi viršūnėje, patys nieko nedirba, o mes jiems krauname turtus. Jei visi nustosime kaupti, krauti turtus, tai ir įsivyraus tinginių karalystė. Ekonomika vėl būtų stabili ir mes vėl galėtume ramiai gyventi.

Rodyk draugams

Kiek kainuoja viena valanda?



Foto: (c) i.ehow.com

Perspausdinu nežinomo autoriaus alegorinę istoriją.

Kartą žmogus vėlai grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir
suirzęs. Tarpduryje jis netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo
penkiametį sūnų.

-Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?

-Aišku. Kas gi nutiko?

-Tėti, o kiek tu uždirbi?

Tėvui tai buvo netikėta.

-Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino jis. – Kodėl tu tai nori žinoti?

-Tiesiog šiaip - reikia. Pasakyk prašom, kiek tu uždirbi per valandą?

-Na, bus apie 500. O ką?

-Tėti… - sūnus pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu galėtum man paskolinti 300 ?

-Tu
klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų kokiam nors idiotiškam
žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo kambarį ir gulkis
miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą dieną, grįžtu
nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.

Mažylis tyliai nuėjo į savo kambarį ir užsidarė jame. O jo
tėvas taip ir liko stovėti tarpduryje niekaip negalėdamas išmesti iš
galvos sūnaus prašymo. „Kaip jis išdrįso klausti manęs apie atlyginimą,
o po to - prašyti pinigų?“

Praėjo kiek laiko. Tėvo širdis atlėgo, ir jis pradėjo svarstyti
kiek kitaip: “Gal jam iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus.
Velniai nematė tų 300, juk jis manęs niekad iki šiol nėra prašęs
pinigų„.

Kai jis įėjo į vaiko kambarį, sūnus jau buvo lovoje.

-Sūneli, tu dar nemiegi? – paklausė jis.

-Ne, tėti. Tiesiog guliu,- atsakė berniukas.

-Aš,
atrodo, buvau šiurkštus su tavimi,- tarė tėvas. – Man buvo sunki diena
ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man. Štai pinigai, kurių tu
prašei.

Berniukas atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.

-Oi, ačiū, tėveli! – sušuko jis netverdamas džiaugsmu.

Po
to jis pasirausė po pagalve ir ištraukė iš ten dar keliolika suglamžytų
banknotų. Tėvas, pamatęs, kad vaikas jau turi pinigų, vėl įsiuto.
Mažylis sudėjo visus pinigus į krūvą, kruopščiai perskaičiavo kupiūras,
ir po to vėl pakėlė akis į tėvą.

-Kam tu prašei manęs pinigų, jei tu jų turi? – nesusivaldė tėvas.

-Todėl,
kad aš jų turėjau nepakankamai. Tačiau dabar yra tiek, kiek reikia,-
atsakė vaikas. – Tėti, čia - lygiai penki šimtai. Ar aš galėčiau
nusipirkti valandą tavo laiko? Prašau, ateik rytoj iš darbo ankstėliau
– aš noriu, kad tu pavakarieniautum kartu su mumis.

Istorijos moralas?



Moralo nėra. Tiesiog norėjosi priminti, kad mūsų gyvenimas yra per
trumpas, kad visą jį atiduotume darbui. Mes neturime leisti laikui
nelyg smėliui išbyrėti tarp pirštų nei mažos jo dalelės nepaskiriant
tiems, kas iš tikrųjų mus myli - patiems artimiausiems žmonėms.


Jei rytoj mūsų nebeliks, mūsų kompanija gana greitai suras, kuo
mus pakeisti, ir tik šeimai tai bus iš tikrųjų didelė netektis, apie
kurią bus prisimenama dar labai ilgai.


Pagalvokite apie tai – juk neretai darbui mes atiduodame kur kas daugiau laiko nei šeimai.

Vitoldas Masalskis

Rodyk draugams